„Jeigu jauti scenos baimę, įsivaizduok, kad tavo publika yra nuoga ir bus lengviau“. Neįmanoma atsekti, kas pirmasis mestelėjo šį keistą patarimą. Galbūt Winston’as Churchill’is (James’o C. Humess’o knygoje „The Sir Winston Method” yra užuominų, kad Churchill’is yra sakęs, jog asmeniškai jam toks įsivaizdavimas padeda, nors galbūt Churchill’is tik pajuokavo). Egzistuoja ir švelnesnė „patarimo” versija – įsivaizduoti, kad klausytojai salėje sėdi vien su apatiniais.
Klausimas: kiek kalbėtojų iki šiol sugebėjo pasinaudoti tokiu patarimu?
Atsakymas: nei vienas. Bent jau man iki šiol nepavyko sutikti nei vieno, kuris prezentacijos ar konferencinio pranešimo metu sėkmingai sutvardė viešojo kalbėjimo baimę būtent šitaip.
Tas patarimas apie „nuogą publiką” yra daugiausiai kartojamas, bet mažiausiai veiksmingas. Pasakysiu, kodėl. Streso sąlygomis žmogus sugeba koncentruotis tik į vieną dalyką. Jeigu tu scenoje bandai įsivaizduoti, kad klausytojai sėdi vien su apatiniais, tau nebelieka pajėgumų galvoti apie savo prezentaciją ar pranešimą. Blogiausia, kad tavo akys labai aiškiai mato: klausytojai nėra neapsirengę.
Be to, vienas vokiečių kolega iš prezentacijų srities yra sakęs: „Kai kurių klausytojų pirmoje salės eilėje aš visai nenorėčiau matyti nuogų. O kai kurias klausytojas kaip tik mielai mintyse nurengčiau, bet tai man nepadėtų susikoncentruoti į tai, ką turėsiu pasakyti scenoje”.
Kas prezentuotojui padeda labiau, negu nesąmonės apie nuogą publiką?
Dar studijų metais pradėjau savo pirmąją karjerą didžiausioje radijo stotyje. Kaip laidų vedėjas. Prieš kiekvieną laidą taip nervinausi, kad šnekėdamas į mikrofoną, pritrūkdavau oro. Dusdavau. Ir vieną dieną kažkaip atradau būdą, kuris man paskutinę minutę sumažina kalbėjimo baimę: prieš pat laidos pradžią laiptais užbėgdavau į trečią aukštą ir nusileisdavau atgal – į radijo studiją pirmame aukšte. Aišku, kad nuo kopimo laiptais uždusdavau. Bet pastebėjau įdomų dalyką: kai kvėpavimas atsistatydavo ir aprimdavo, man ir galvoje pasidarydavo ramiau. Mažiau baimės kalbėti prie mikrofono, kai klausosi šimtai tūkstančių žmonių.
Tik po daugelio metų sužinojau, KODĖL tai padeda. Pasirodo, kad viešojo kalbėjimo baimę sumažina… fizinis aktyvumas prieš pat lipant į sceną. Mat žmogaus organizmas iš patirties „žino”, kad pulsas padažnėja dviem atvejais: 1) kai gaunamas sunkus fizinis krūvis, 2) kai kyla vidinė įtampa – t. y. esi išsigandęs, supykęs ar pan.
Tą galima protingai išnaudoti: atlieki keletą fizinių pratimų (pvz., mano bėgimas laiptais aukštyn) – organizmas gauna signalą, kad dabar yra papildomos apkrovos, todėl pulsas padažnėja. Kai fizinės apkrovos baigiasi, natūrali organizmo reakcija: a-ha, sunkioji dalis jau praeity, laikas sugrįžti prie lėtesnio pulso. Ir štai šitas pulso lėtėjimas nusveria didėjančią įtampą (ir greitėjantį pulsą) dėl artėjančio pasirodymo priešais publiką scenoje. Du priešingi poveikiai, išlaikantys pusiausvyrą.
Ką naudoju dabartinėse prezentacijose
Vieno stebuklingo vaizdo nuo viešojo kalbėjimo baimės nėra. Vieniems padeda vienos gudrybės, kitiems – kitos. Šiuo metu dirbdamas prezentacijų prodiuseriu, savo globojamiems prezentuotojams patariu 3 dalykus:
1) kuo geriau pasiruošti savo prezentacijai (tai mažina baimę, kad pamirši tekstą, suklysi ar kitaip susimausi scenoje, nes nerimą didina tai, kas nežinoma ir nekontroliuojama),
2) nebijoti suklysti prezentacijos metu (publika pranešėją vertina ne pagal tai, ar jis nei karto nesuklydo, o pagal tai, kaip pasitikinčiai savimi pranešėjas elgiasi tada, kai kas nors nepasisekė),
3) kadangi didžiausias stresas prezentacijos autoriams scenoje gresia pačiomis pirmomis minutėmis, verta prezentacijos įžangos tekstą išmokti mintinai – kad būtų galima žodžius berti kaip žirnius. Kai pajunti, kad nuo pat pradžios su prezentacija sekasi gerai, ateina ramybė ir pasitikėjimas savimi.
Prezentacijų prodiuseris Arturas Laskauskas
TAIP PAT SKAITYKITE:
KITOKS „PowerPoint” – tokio dar nematėte
KOKIO DYDŽIO TEKSTAS TINKA SKAIDRĖSE?
Ką prezentacijoms verta perimti iš JAV prezidento Džono Kenedžio kalbų