Kiek per prezentaciją svarbi kūno kalba

Kaip manote, kuriai temai skiriu MAŽIAUSIAI laiko, kai vedu seminarus “Garantuotos kokybės prezentacija“? Ta mažiausiai nagrinėjama tema – pranešėjo kūno kalba. Galite nustebti: kodėl? Nejaugi kūno kalba per prezentaciją visai nesvarbi?

Prisiminkime vieną įdomesnių kūno kalbos tyrimų.

 

Žvalgybininkų eksperimentas

Didžiausia pasaulyje žvalgybos tarnyba NSA (JAV Nacionalinio saugumo agentūra) yra atlikusi eksperimentą su 300 baudžiamųjų bylų, kurios tuo metu jau buvo iki galo išnagrinėtos. Tai štai, buvo sudarytos keturios tardytojų grupės. Tie tardytojai buvo iš kito regiono ir nežinojo, kuo baigėsi tos baudžiamosios bylos. Visų tardytojų buvo paprašyta pasakyti savo nuomonę: kurie iš 300 įtariamųjų sako tiesą (t. y. šneka ĮTIKINANČIAI), o kurie meluoja (t. y. per apklausas šneka NEĮTIKINANČIAI).

Eksperimento metu pirmoji tardytojų grupė gavo tik garso įrašus ir tardytojai vien girdėdami įtariamųjų kalbą turėjo susidaryti įspūdį – meluoja kalbėtojas, ar nemeluoja…  

Antroji tardytojų grupė gavo filmuotą videomedžiagą be garso: jie matė, kaip įtariamieji kalba, bet negirdėjo jų balso.

Trečioji grupė ir matė, ir girdėjo įtariamųjų apklausas (buvo ir garsas, ir vaizdas).

Ketvirtoji grupė gavo filmuotą apklausų videomedžiagą su garsu ir jai papildomai dar pateikė visus bylos dokumentus.

Eksperimento rezultatai: vien pagal garso įrašus (t. y. pagal įtariamųjų žodžius ir intonacijas) pirmoji grupė 55 atvejais iš 100 teisingai nustatė: štai šie įtariamieji kalba įtikinamai ir nemeluoja, o štai šie – meluoja. Antroji grupė (vertinusi vien pagal apklausos videomedžiagą be garso) teisingai įvertino 65 % visų atvejų. Tie tardytojai, kurie ir girdėjo, ir matė įtariamųjų apklausas, neklysdami nurodė 85 % meluojančių ir nemeluojančių įtariamųjų.

NSA ekspertas Morganas Raitas tyrimo rezultatus komentavo taip: “Kai sprendžiame, ar kalbėtojas įtikina, ar ne, daug lemia ir kūno kalba. Ji išduoda – ar žmogus meluoja, ar ne. Kai žmogus praneša informaciją, kuria jis pats netiki (arba jis iškart žino, kad ta informacija yra melaginga) – aplinkiniai tą gali pastebėti pagal kūno kalbą.”

 

Žvalgybininkų pamoka prezentacijų autoriams

Morganas Raitas po šio eksperimento yra padaręs aukso vertės įžvalgų, kurios praverčia prezentacijų autoriams ir pranešėjams: “Jeigu patys netikite savo žodžiais, jūsų judesiai bus nerangūs ir nenatūralūs. Jokie patarimai nepadės nuslėpti neatitikimo tarp jūsų žodžių ir gestų (na, nebent jūs esate spec. mokymus praėjęs slaptasis superagentas). Jeigu jūs netikite tuo, ką kalbate, jums nepavyks priversti savo kūną elgtis taip, tarsi jūs tikėtumėte savo žodžiais”.

 

Kokius policininkus ir pranešėjus skriaudžia dažniausiai?

FTB, amerikiečių nusikaltimų tyrimų tarnyba, išstudijavo atvejus, kai buvo užpulti arba apšaudyti policininkai. Atliekant šią analizę, buvo apklausti ir būtent tie nuteistieji, kurie buvo užpuolę policininkus. Nuteistieji pripažino, kad prieš priimdami sprendimą, jie įvertindavo konkretaus policininko išvaizdą: ar jis pasitempęs, ar pasitikintis savimi, o gal priešingai – pasimetęs, susigūžęs, sukantis žvilgsnį į šalį ir kalbantis neryžtingu tonu. Pagal tai nusikaltėliai susidarydavo įspūdį – ar lengva bus su policininku susidoroti.

Skirtingai nuo policininko, per prezentaciją pranešėjas nerizikuoja savo gyvybe ir sveikata. Bet ir vienas, ir kitas būna atidžiai stebimi. Pranešėjas nuolat “skenuojamas” – kaip jis kalba, kaip vaikšto, kaip atrodo.

Nenoriu atimti duonos iš kolegų, kurie veda kūno kalbos ir aktorystės seminarus tiems, kas sako viešas kalbas, bet netikiu, kad kas nors gali išmokyti “teisingos kūno kalbos” per prezentaciją. Streso sąlygomis stovėdamas prieš publiką pranešėjas vargu ar prisimins, kaip “taisyklingai” laikyti rankas, kaip stovėti ir pan. Pasitikėjimo savimi nesuvaidinsi. Pasitikėjimas savimi įmanomas tik tada, kai išmanai savo prezentacijos temą ir esi gerai pasiruošęs, kai žinai, ką sakysi, t. y. kai gerai paruoštas prezentacijos turinys (aiški pagrindinė mintis, logiškai suformuluoti pagrindiniai teiginiai ir juos patvirtinantys argumentai, pavyzdžiai, istorijos ir kt.).

Štai todėl pusę seminarų laiko skiriu būtent stipriam pranešimo turiniui – kad klausytojams būtų aišku ne tik tai, nori pasakyti prezentacijos autorius, bet ir tai, KODĖL klausytojai turėtų patikėti pranešėjo žodžiais. Klausytojai pastebės ir kūno kalbą, bet – priešingai paplitusiam mitui – ji nėra svarbesnė ar ilgiau prisimenama už prezentacijos turinį (daugiau apie tai: Garsioji taisyklė “7 %, 38 %, 55 %”). Kai turinys stiprus, kai patį pranešėją uždega jo prezentacijos tema – kūno kalba automatiškai gausis įtikinanti.

Kaip kuriamas stiprus prezentacijos turinys? Šito galima išmokti seminaruose arba perskaičius knygą “Prezentacija kitaip, arba pamirškite migdančias skaidres”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *