Baimė viešai kalbėti

„Vienintelis dalykas, kurio turėtume bijoti, yra pati baimė.“ (JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas)

Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas yra pasakęs: „Žmogaus smegenys yra nuostabus dalykas. Bet gerai veikia tik iki to momento, kai atsistoji sakyti kalbos“. Iš tiesų net ryžtingiems vadovams drąsos pritrūksta tuomet, kai tenka sakyti kalbą…

Nėra taip blogai, kaip pačiam atrodo

Viena sociologinė apklausa nustatė, kad amerikiečiams mirties baimė yra tik antroje vietoje – labiau jie bijo… viešai sakyti kalbą.

Prakaituojantys delnai arba jaudinimasis prieš einant prie mikrofono (ar lipannt į sceną – iš čia ir atsiradęs posakis “scenos bamė”)? Tai visiškai normalu belaukiant prezentacijos (pateikties) pradžios. Priešingai – jei žmogus visai ramus prieš pasisakymą, labai gali būti, kad jis visiškas savimyla. Arba savo pasirodymo jis nelaiko reikšmingu.

Turbūt nepatikėtumėte, bet visai Lietuvai pažįstamas iškalbingas žurnalistas kiekvieną kartą… nerimauja prieš savo autorinę TV laidą. O išvakarėse po valandą repetuoja prie veidrodžio. Bijo (arba bent jaučiasi neramiai) net patyrę kalbėtojai. Aš ir pats esu vedęs ne vieną šimtą sudėtingų laidų didžiausioje radijo stotyje su šimtatūkstantine auditorija, bet po poros metų bijodavau rytojaus pasisakymo verslo susitikime, kur ateis kokie 2 ar 3 klausytojai.

Ko iš tikrųjų bijome? Kad pasirodysime prastai, o publika už tai mus pasmerks. Dickas Cavettas, garsus amerikiečių TV pokalbių šou vedėjas (apie 40 m. eterio patirties), pataria pirmiausia patiems neišsigąsti savo baimės ir nedidinti streso: „Iš to, ką jūs jaučiate, žiūrovas pastebi gal tik aštuntadalį. Jei viduje labai nervinatės, iš išorės atrodote tik šiek tiek įsitempęs. Kai iš baimės visiškai baigiate prarasti savitvardą, išoriškai atrodote gal tik susirūpinęs“. Taigi pirmiausia nesunkinkite padėties manydami, kad visi pastebi, kaip bijote. „Kas gali nutikti blogiausio, jei pasisakymas nebus sėkmingas? Juk nenumirsite!“ – maždaug taip viename seminare yra sakęs psichologijos mokslų daktaras Viktoras Keturakis. „Net jeigu visa kalba yra ištisa nelaimė – niekas jūsų nenušaus“ (citata iš JAV retorikos eksperto Malcolm Kushner knygos).

Neutralizuokime streso veiksnius

Baimė apima tuomet, kai susiduriame su nežinomais ir sunkiai įvertinamais dalykais. Neutralizuokime stresą – nepažįstamus veiksnius dar iki prezentacijos pradžios paverskime žinomais arba nebekeliančiais papildomo nerimo.

Ar pažįstame patalpą, kur sakysime kalbą? Ar prieš susitikimą laiku susirasime vietą automobiliui statyti? Ar veiks visa pristatymui reikalinga demonstracinė technika? Keliems žmonėms kalbėsime?.. Tokie ir panašūs klausimai turėtų neberūpėti, kai iki prezentacijos (pateikties) lieka pora minučių. Šiek tiek pastangų pasiruošiant iš anksto – ir galima jaustis užtikrintai. O to ir reikia nervingumui sutramdyti.

Kai kuriems kalbėtojams ar kalbėtojoms ramybės neduoda kitokie rūpesčiai: ar kaklaraištis gerai atrodo? Nėra dėmės ant palaidinės? Kelnės tikrai užsegtos?.. Laiku užmetus žvilgsnį į veidrodį ir įsitikinus, kad išvaizda tvarkinga, pasitikėjimas savimi sustiprės.

Gera „špargalkė“ – nepakeičiama

Patogiausia – atviruko dydžio kortelė iš storesnio popieriaus. Joje – svarbiausi teiginiai arba pasisakymo schema. Turėdami tokį suflerį, nepamesite minties ir greit susiorientuosite. Be to, ruošimasis žodžiu ir raštu padidina atminties pajėgumą. Tik nereikia, kad užrašai būtų pernelyg detalūs – galite juose pasiklysti po to, kai iš auditorijos gausite klausimą arba pateikę pavyzdį nukrypsite nuo dėstymo. Geriausia „špargalkėje“ rašyti ne sakiniais, bet informatyviomis frazėmis, kurios būtų panašios į laikraščio antraštes. Kai kurie kalbėtojai prie kiekvienos frazės pasižymi ir planuojamą trukmę – kiek laiko derėtų skirti atitinkamai potemei. Jei prisireikia keleto kortelių, jas būtina numeruoti (kortelės kartais pabyra ant grindų – nebūtinai paeiliui).

Aiški prezentacijos struktūra ir kokybiškas tekstas (turinys) – taip pat svarbi tema, kuria vėliau pateiksiu atskirą patarimų rinkinį.

Neišleiskite iš akių publikos

Tarp klausytojų gali pasitaikyti tokių, kuriems jūsų pasisakymas tarsi ir ne itin įdomus: jie rašys SMS, greitosiomis skaitys laikraštį arba kokius nors dokumentus (skubančių direktorių bruožas). Arba spoksos pro langą. Neapsistokite žvilgsniu vien ties jais – tai smukdo mažiau patyrusio kalbėtojo pasitikėjimą savimi. Verčiau susiraskite pozityviai nusiteikusių klausytojų (atpažinsite iš galvos linktelėjimo, šyptelėjimo ar kitų signalų, patvirtinančių, kad jie seka jūsų minčių eigą). Akių kontaktas su tokiais entuziastais padės jaustis geriau.

Pradžia – visada sunkiausia

Nieko nėra blogiau, kaip klausytis mintinai išmokto pranešimo arba prastai skaitomos kalbos. Vienoje radijo diskusijų laidoje įsikarščiavęs studijos svečias manė sublizgėsiąs – kaip kozirį išsitraukė ir pradėjo skaityti atsineštą pareiškimą, kurį, matyt, ilgai tobulino. Bet laidos vedėjas greit jį nuginklavo dviem sakiniais: „Jūs gi protingas žmogus, kodėl dabar skaitote iš lapo? Pasikalbėkime!“ Ir šaunumo – kaip nebūta…

Kur kas geriau prieš akis turėti pagrindinius teiginius arba pasisakymo schemą. Tačiau kalbos pradžiai taikoma išimtis, nes pradėdamas pasisakymą, pranešėjas nervinasi labiausiai. Pasirūpinkite, kad kalbos pradžia sklandžiai lietųsi bet kokiomis sąlygomis – čia pateisinamas ir mokymasis mintinai, ir pirmosios eilutės popieriaus lapelyje, ir daugkartinis repetavimas, ir visi kiti būdai. Perfrazuojant žinomą posakį – „Kare ir kalbos pradžioje – viskas leidžiama“.

Net jei stinga pasitikėjimo savimi – atrodykime geriau

„Scenos baimė man yra bandymas elgtis taip, tarsi jos nebūtų“. Tai vokiečių aktoriaus Rudolf Platte žodžiai.

Pasisakymo pradžioje sąmoningai kalbėkime garsiau – tai klausytojams sudarys pasitikėjimo savimi įspūdį. (Bėda ta, kad daugelis kalbėtojų pradeda kalbėti per tyliai ir išduoda savo netvirtą savijautą).

Pasisakymo nepradėkime pakeliui į pakylą – prabilkime tik tada, kai pasieksime galutinį dislokacijos tašką. Intrigai sukurti, dėmesiui patraukti ir publikos šurmuliui sutramdyti patyręs kalbėtojas naudoja išbandytą triuką: prieš pradėdamas pasisakymą, jis daro kelių sekundžių pauzę, žvelgdamas į savo klausytojus. Svarbu nežiūrėti į grindis – tai būtų pasimetimo požymis.

Apibendrinimas

Nebūkime sau per griežti teisėjai – niekas nėra tobulas. Net jeigu padarysime klaidelę, publika gali reaguoti teigiamai, nes klysti – žmogiška, o pernelyg tobuli – nebūtinai mėgstami…

Svarbiausia – ramiau ir atlaidžiau reaguoti į savo nervingumą einant sakyti kalbos, nes kaip teigia kinų išmintis: „Baimė pabeldė į duris, pasitikėjimas jas atidarė, ir paaiškėjo, kad už durų nieko nebuvo“.

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Femek  / pixelio nuotrauka

4 atsakymai į “Baimė viešai kalbėti”

  1. Na labai šaunu tada, kad tamsta įsiliejote į blogerių gretas, sunku, net ir šiais visuotiniais socialinės medijos garbinimo laikais, surasti rimtesnių žmonių rašomus blogus. Bet turinio vagystės galimybę įžvelgiau ne dėl to, kad norėjau išsikaulyti prizą, o dėl to, kad blogo išvaizda gerokai neatitinka jo turinio. Paprastas wordpresinis šablonas, su aiškiai matoma autoriaus pavarde bei info apie autorių, manau, nekeltų minčių apie kažkieno piktus darbelius vagiant autorinį turinį. Bent jau pasirinktumėte mokamą blogas.lt versiją, nes ta reklama viršuj, na sutikit nesolidžiai atrodo. Aišku nežinau jūsų rašymo tikslų (gal tai darot savišvietos tikslais?) ir gal jums lankytojų srautas nėra esminis dalykas, bet bet kokiu atveju blogas yra asmens vizitinė kortelė internete ir tikėtis, kad vien tik turinys nulems gerą įspūdį nevertėtų.

    Sėkmės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *