“Aš per šią prezentaciją pasakiau tai, ko neplanavau sakyti ir praleidau tai, kas buvo suplanuota”.
“O aš išvis neprisimenu, ką sakiau prezentacijos pradžioje…”
Šitaip prieš keletą dienų sakė mano klientai, kai prezentavimo ir viešojo kalbėjimo seminare juos treniravau pasirodyti prieš publiką su trumpa mokomąja prezentacija. Ten buvo kalbama saviems – bendradarbiams. Taip tarsi turėtų būti lengviau. Ir visvien mačiau, kad prezentuotojams streso buvo tiek, tarsi eitų eitų į karo lauką, kur bus apšaudyti iš granatsvaidžių.
Pirmos 30-90 sek. – prezentacijoje pačios sunkiausios
Kai pranešėjas išeina į priekį ir pradeda kalbėti, per pirmąsias 30-90 sek. jis patiria didžiausią stresą. Instinktyviai suveikia refleksas: kovoti arba pabėgti. Nes prezentacijos autorius, atsidūręs prieš daugybę jį stebinčių akių, instinktyviai jaučiasi nesaugiai – tarsi puolamas arba bent jau atsidūręs priešais žmones, kurių yra gerokai daugiau, ir nežinia, kaip jie su tavimi elgsis (o jėgų persvara – ne tavo naudai).
Jei su prezentacija tenka pasirodyti didelėje konferencijos scenoje, kur į tave nukreiptos akinančios prožektorių šviesos ir išvis nematai, su kuo kalbiesi – dar sunkiau.
Koks patarimas tokiems atvejams?
Viskas paprasta. Tą tekstą, kurį sakysite per pirmą prezentacijos minutę (arba pirmas tris minutes) – išmokite mintinai. Ir išmokite taip gerai, kad galėtumėt išpyškinti prabudę vidury nakties. Jeigu prezentacijos pradžios tekstas nebekels baimės, kad jį pamiršite – būsite pašalinę vieną pagrindinių nerimo priežasčių. Nes bijome to, ko nežinome, ko negalime kontroliuoti.
Pvz., aš pradžios sakinius iš vienos svarbiausių savo kalbų prisimenu net ir prabėgus daugiau negu 30 metų… Bijojau. Bet išmokau taip, kad daug metų nepamirštu. Anuomet kalba man pavyko pukiai.