Priklausomybė nuo „PowerPointo“

Prezentacija (pateiktis)? Daugeliui dirbančiųjų ji automatiškai asocijuojasi su kompiuterine „PowerPointo“ programa: ekranas, projektorius ir skaidrės… Apklausos rodo: dauguma tokių prezentacijų yra migdančios ir nuobodžios. Sudomina vidutiniškai tik 1 iš 30 prezentacijų! Pagrindinė priežastis – daugelis pranešėjų svarbiausiais laiko du dalykus: dalykinę (arba profesinę) informaciją ir demonstracinę įrangą. Tuo tarpu jie patys mieliau lieka antrame plane (viena konsultuota klientė yra sakiusi, kad ji slepiasi už skaidrių, nes nenori būti dėmesio centre). Daug kalbėtojų per mažai reikšmės teikia emocijoms. Iš čia ir pranešimo stilius: nuasmenintas, monotoniškas, migdantis.
Nenuobodi prezentacija?

Asmeniškai aš esu tos nuomonės, kad „PowerPointo“ parengčių programą jau galima pamiršti, nes sėkmingiausiose prezentacijose publikos susižavėjimas pasiekiamas visiškai nenaudojant nei projektoriaus, nei skaidrių. Yra kitų priemonių – efektyvesnių.

Tačiau kai vedu seminarus „Garantuotos kokybės prezentacija“, kai kurie žmonės man sako, kad jie nesijaučia esantys stiprūs kalbėtojai, todėl iškart atsisakyti „PowerPointo“ jiems nedrąsu. Bet iškalbos įgūdžius patobulinti gali kiekvienas – jei tik tai aktualu.

Ko norėtume iš publikos?

Kai prezentaciją rengiame darbuotojams, verslo partneriams ar klientams, paprastai turime tikslą – pasiekti, kad mūsų klausytojai kaip nors sureaguotų. Pvz., kad pirktų mūsų produktą. Arba susidomėtų idėja. Arba patikėtų siūlomu problemos sprendimu. Arba bent nebeūtų kategoriškai prieš ir sutiktų padiskutuoti ir t. t. Paradoksalu, bet jei pranešėjo paprašytume vienu sakiniu pasakyti savo prezentacijos (pateikties) tikslą, 9 iš 10 žmonių sunkiai susidorotų su tokia užduotimi. Atitinkamai jie rengia ir savo prezentacijas – be aiškaus tikslo. Vienoje reklamos agentūroje mačiau, kaip labai profesionalus režisierius pravedė prezentacijq. Jo kompetencija niekas nesuabejojo, bet renginiui pasibaigus, vieni kitų klausinėjo: „Palauk, o ką jis norėjo tuo pasakyti?“ Tuo tarpu kokybiškos prezentacijos atveju jų atmintyje būtų likusi viena mintis, pvz., „Šitaip mes lengviau savo kūrybinę idėją parduosime klientui“ arba „Naudodamiesi šiais patarimais, mes sutaupysime 20% kūrybai išnaudojamo laiko“ ir t. t.

Neskandinkime duomenų potvynyje

Ar tik ne prancūzų filosofas Voltaire laiške yra atsiprašęs draugo: „Atleisk, neturėjau laiko trumpam laiškui, tad parašiau ilgą“. Mintį išreikšti trumpai – sudėtinga. Daugelio prezentacijų (pateikčių) skaidrėse būna žiauriai daug smulkaus teksto. Bet kuo daugiau prirašyta, tuo nereikšmingesnis tampa pats pranešėjas –  klausytojai beveik viską gali perskaityti skaidrėse. Kai publika įsikniaubia į tekstą, pranešėjui pelnyti klausytojų dėmesį – dar sunkiau.

Gera prezentacija visuomet yra interaktyvi: užduokime publikai retorinių klausimų, pagalvokime, kuo ją pralinksminti, kur suteikti progą susimąstyti. Kreipkimės į publiką, sukurkime tinkamą nuotaiką – bendraukime, o ne sakykime monologą. Nes koks gali būti bendravimas, kai daugelis pranešėjų publikai atsuka nugarą ir skaito tekstą iš savo skaidrių ekrane…

Pasakokime įdomias istorijas

Žmonės mėgsta istorijas ir tikrus pavyzdžius iš gyvenimo. Gal ir jums verta savo prezentaciją „supakuoti“ į sudominančią istoriją, kuri išliktų klausytojų atmintyje? Ryškūs pranešėjai savo pasisakymo dramaturgiją vysto panašiai kaip knygų arba filmų autoriai. Yra daugybė scenarinio plano variantų. Štai vienas paprastesnių – iš penkių sudedamųjų dalių:

  1. Įdomi įžanga – kad sukeltume publikos susidomėjimą.
  2. Įvardijame problemą, aktualią klausytojams – kad jie jaustų, jog rūpi mums.
  3. Papasakojame apie idealią būseną (kaip viskas atrodytų, jei išspręstume problemą) – tuo siekiame, kad publika suklustų ir lauktų, kokį problemos sprendimą pasiūlysime.
  4. Pristatome problemos sprendimo būdą – kad klausytojai sužinotų, kaip jie (su mūsų pagalba) pasieks idealią būseną.
  5. Didysis finalas: apibendriname ir akcentuojame pagrindinę mintį – kad klausytojai aiškai suprastų ir prisimintų, kokį (mūsų pageidaujamą) kitą žingsnį jie turėtų žengti.

Jei turėdami savo prezentacijos scenarinį planą, negalite apsieiti be „PowerPointo“ skaidrių, pamėginkite jų kiekį sumažinti. Tarkim, palikite 10 skaidrių. Paprastai vienai „skaidrei pristatyti“ reikia vidutiniškai 2 minučių (10 skaidrių prezentacija vidutiniškai užtruktų 20 minučių).

Žinoma, geriau, kai pristatomos idėjos. O ne skaidrės. Jos – tik papildoma pagalbinė priemonė, bet ne prezentacijos centras.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: www.prezentavimas.lt

© Wilhelmine Wulff_pixelio nuotrauka

3 atsakymai į “Priklausomybė nuo „PowerPointo“”

  1. Žmonės taip pripranta tarnauti "PowerPointui", kad net klientui/klientams pasiūlymus siunčia, sudėję viską į skaidres. Tokiu būdu tai jau tampa "pristatymas be pristatančiojo". Vėliau tas skaidrių rinkinys keliauja kliento vadovybei, ir tas, kuris gavo tą "pristatymą", jau pats pristatinėja (o tiksliau tarnauja tam pačiam ppt). Ir tai tampa taip įprasta, kad niekas nesusimasto kad gali būti kitaip, todėl ir "gyvoje" prezentacijoje viskas vyksta taip pat. Ką manai apie tai?

  2. Žydrūnai, labai įžvalgus pastebėjimas. Viena didžiausių PPT naudojimo klaidų – kad prezentacijos skaidrės, skirtos gyvam pristatymui, supainiojamos su daloma medžiaga, kuri liks pas klientus, kai paties prezentuotojo nebebus. Daloma medžiaga turi skirtis nuo pristatymo gyvai. Čia ištisa atskira tema

  3. Super pastebėjimas – "Daloma medžiaga turi skirtis nuo pristatymo gyvai". Kaip ta medžiaga patekiama tai jau skonio reikalas – ppt, jpg, pdf, swf ar dar kažkaip. Tik kad tie visi formatai uždeda tam tikrus rėmus ir reikia suprasti jų gerąsias ir blogasias puses. O tam labai padeda tokie straipsniai 🙂 Dėkui!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *