Oficiali kalba: vidurinė dalis (2)

    

Ko dažniausiai siekiama sakant oficialią kalbą arba pasirodant su prezentacija? Įtikinti. Ar pavyks – priklauso tik nuo kalbėtojo. Vidurinė kalbos dalis skirta tam, kad išdėstytume mintis, dėl kurių ir kreipiamės į auditoriją. Rengiant sėkmingą kalbos (prezentacijos) vidurinę dalį, svarbūs 3 dalykai:

  • aiški struktūra (planas);
  • svarūs argumentai (logika);
  • suprantami žodžiai (stilius).

Pradėkime nuo struktūros. Jei ji apgalvota – aiškiau ir kalbėtojui, ir publikai. Kurdami planą, pasižymėkime visas svarbiausias mintis. Sugrupuokime jas – kad gautųsi keli blokai. Pagrindinių punktų (potemių) nereikia daug – teiginius (argumentus, pasiūlymus, idėjas) sudėliosime į kokias 3-5 grupes.

Konstruojant vidurinės dalies turinį gali praversti kad ir tokia schema:

  1. Kur esame šiandien?
  2. Ko siekiame?
  3. Ką reikia atlikti siekiant tikslų?
  4. Kokius sunkumus sutiksime?
  5. Kaip juos įveikti?

Kitas struktūrizavimo variantas:

  1. Pagrindiniai punktai
  2. Šalutiniai punktai
  3. Papunkčiai

Pastarasis planas būna patogus nenumatytomis aplinkybėmis. Pvz., pritrūkę laiko, galėsite praleisti mažiau reikšmingus pasažus. Pastebėję, kad publikos nesužavėjo kuris nors pagrindinis punktas, atsisakysite jo papunkčių ir peršoksite prie kito pagrindinio punkto.

Tarkim, planą jau turime. Tuomet pasvarstykime, kokiais argumentais įtikinsime klausytojus. Galimi keli būdai.

Argumentas, paremtas skaičiais, autoritetingų organizacijų tyrimais, statistika ar patikrinamais faktais – labiausiai paplitusi dabartinė įtikinimo priemonė („Tai Tarptautinio valiutos fondo duomenys!”). Disponavimas faktais rodo kompetenciją – žmonės tiki faktais. Tiesa, oponentai mūsų faktų šaltinį gali paskelbti nepatikimu arba pateikti priešingų faktų (pvz., kitos apklausos rezultatų). Pasvarstykite, ką darysite ir tokiu atveju, jei remsitės vien statistika, o koks nors skeptikas pacituos Winstoną Churchillį: „Aš tikiu tik ta statistika, kurią suklastojau pats.”

„Ar sveikuoliams nešalta žiemą maudytis jūroje? Juos gi vadina „ruoniais”… Pats išbandžiau, todėl sakau: šalta!” Tai pasakojimas, paremtas vieno žmogaus patirtimi, kuri naudojama kaip įrodymas. Pliusas: asmeninės patirties kitas negali paneigti. Minusas: abejotina, ar vieno žmogaus įspūdžiai tinka kitoms situacijoms – kito patirtis gal visai priešinga. Be to, jei kalbėtojas netvirtas – jo patirtis klausytojams neatrodys įspūdinga. Tuo tarpu charizmatiškos asmenybės sugeba įtikinti net ir pasakodamos visiškai subjektyvius potyrius.

Paremdami savo teiginius, daugelis kalbėtojų pasitelkia nenuginčijamų autoritetų nuomonių: mokslininkų, visuomenės lyderių arba žmonių, daugiausiai pasiekusių konkrečioje srityje. Gera strategija. Tik svarbu, kad autoritetas derėtų prie temos ir tiktų tikslinei auditorijai (vegetarams necituosime mėsininko, blaivininkams – degtindario).

Pasitaiko, kad net gerus argumentus sugadina prastai parinkti žodžiai. Štai šaržuotas pavyzdys: „Nagrinėjamu laikotarpiu G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė pakartotinai judėdama kylančia trajektorija atlikinėjo žadinimo veiksmus, adresuotus į egzistuojančią visumą, lygiagrečiai neigiamai įtakodama vieno iš keturių metų laikų kruopščių namų ruošos darbų vertikalumą ir sudarydama sąlygas gelotologijos mokslui tyrinėti natūralią žmogaus reakciją į komiškas arba pralinksminančias situacijas…”

Tikriausiai nepažinote? Čia tyčia siaubingai perfrazuotas labai žinomas teksto fragmentas. Tai K. Donelaičio „Metų” poemos pirmosios eilutės („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės”). Specialiai panaudotos iki absurdo sudėtingos formuluotės – panašiai ir kai kurie kalbėtojai prikaišioja kuo sunkesnių sakinių.

Žmogaus smegenyse paprastai saugoma iki 65 000 žodžių. Iš jų kokie 10 000 – mažiausiai reikalingi. Bet kažkodėl kaip tik jie pasipainioja po ranka, kai norisi pasirodyti gudriau… Jei kalbėsime paprastais trumpais sakiniais – supras ir septintokas, ir kaimo moterėlė (o „profai” nesupyks dėl aiškumo). Tai ir bus efektyvus pasisakymas (prezentavimas)

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

(straipsnis buvo publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *