Prezentacijų klaidos: TOP-5

 

Tai atsitiko prieš 3 metus. Netoli Trakų. Kaimo turizmo sodyboje. Žmonės ten suvažiavo iš kelių valstybių. Iš firmų, kurių kiekvienos apyvarta – milijoninė. Suvažiavo į naujos metodikos prezentaciją. Lektorius – estas. Specialiai mokytas Švedijoje. Iš viso investuota keliasdešimt tūkstančių…

Lektorius ekrane visą dieną rodė „PowerPointo” skaidres. Dabar pats įdomumas: tos skaidrės buvo sukurtos originaliai – nuskenavus nuo popieriaus tekstą, atsiųstą… faksu. Prisimenu tik 2 dalykus iš tos prezentacijos. Pirma, ekrane nieko neįmanoma įžiūrėti – „nervai nelaiko”. Antra, estas atsisėdo ant stiklinio staliuko, įlūžo ir apvirto su visais stiklais…

Geriausios prezentacijos – skiriasi viena kitos. Blogiausios – panašios: kartoja tas pačias klaidas. Apžvelgsime būdingiausių klaidų penketuką.

  

1-OJI KLAIDA 

Sprendimas – vos pradėjus prezentaciją  

Daugybė specialistų mano, kad jie parduoda sprendimus: geresnius mobiliuosius telefonus, pigesnį gyvybės draudimą, efektyvesnius grąžtus arba minkštesnes lovas. Bet žmogui per akimirką neprisireikia nei telefono, nei draudimo, nei grąžto.

  • „Ar tai padarys mane stipresniu už kitus?” (racionalusis arba analitiko mąstymo stilius);
  • „Ar nuo to mano gyvenimas bus saugesnis?” (saugusis arba organizatoriaus mąstymo stilius);
  • „Ar tai man suteiks meilės ir bendrumo jausmą?” (emocinis arba bendraujančiojo mąstymo stilius);
  • „Ar šitaip eidamas nauju keliu, nueisiu toliau?” (eksperimentinis arba vizionieriaus mąstymo stilius).

Jei tikėsim amerikiečio Nedo Herrmanno keturių kvadrantų smegenų modeliu, yra keturi pagrindiniai aukščiau išvardinti mastymo stiliai. Prieš priimdami mums siūlomą sprendimą („Dabar vandens lovą įsigykite su 60 proc. nuolaida”), mes reaguojam tarsi „intuityviai”. Iš tikrųjų šiuolaikinis mokslas jau žino ir daugiau. Tai, ko mums reikia arba nereikia, nustato išlikimo programa mūsų galvos smegenų limbinėje sistemoje (ji valdo refleksinį ir instinktyvų elgesį). Taigi, žmonėms reikia tik to, kas jiems labiau padeda išgyventi, išlikti. Limbinė sistema nesąmoningai nusprendžia, ar mums konkretus dalykas yra svarbus. Jei svarbus – priimame prezentatoriaus mums siūlomą sprendimą. Kadangi limbinė sistema „nemoka kalbėti”, ji per prezentaciją mums peršamus teiginius tegali pažymėti neigiamomis arba teigiamomis emocijomis. Tuo atveju, kai limbinei sistemai pasidaro aišku, jog neigiamų emocijų nėra, o teigiamos emocijos yra įmanomos – tik tada eilinis prezentatoriaus teiginys gauna šansą: mūsų galvoje jis priskiriamas prie svarbių ir praleidžiamas aukštyn – į didžiuosius smegenų pusrutulius.

Kitaip tariant, kai klausytojo smegenys jau sudomintos (po prezentacijos „aperityvo”) ir parengtos priimti „pagrindinį patiekalą”, tik tada dera serviruoti vertingiausią delikatesą – siūlomą sprendimą.

Pačioje prezentacijos pradžioje iškart pristatyti sprendimą – nėra jokios prasmės!

Patarimas: sprendimą siūlykime tik prezentacijos pabaigoje 

 

Senukas per radiją pasakoja apie savo slaptą priemonę: “Esu jau labai senas ir sveikas iki šiol. Aš naudoju vieną liaudišką patikrintą priemonę prieš gripą, ir nesirgau  nė karto per 70 metų. Dirbau ir septynių žmonių kolektyve, ir trylikos, ir dvidešimties. Būdavo taip: užeina gripo banga, suserga visi, aš lieku vienas darbe. Man sakydavo: “Nu ale tu i atsparus, Brany…” Tai vat mano išbandyta garantuota priemonė yra…” Klausydamasis to seno žmogaus, su šypsena pagavau save nekantraujant: tai kokia gi ta priemonė, greičiau, greičiau…” Štai taip teisingai prezentuojama! Klausytojai tiesiog lauks kiekvieno žodžio – nes sukurta gera intriga ir vis dar neaišku, kuo baigsis. Kaip detektyviniame romane.

Savo siūlomą sprendimą pateikime tik tuomet, kai klausytojai jau žino, kokią situaciją mes norime pakeisti ir kokia jiems bus iš to nauda. Pirmas žingsnis: kalbėkime apie klausytojams skausmingą situaciją (nuostoliai, palaida bala, nesusipratimai, įtampa, nuosmukis). Antras žingsnis: įvardiname, kokių teigiamų dalykų sieksime ir kokia bus gera situacija pritaikius sprendimą ar priemonę (pelnas, tvarka, džiaugsmas, pažanga). Trečias žingsnis: tik dabar pristatykime, kokį sprendimą siūlome kaip išeitį.

Esminį teiginį pateikti tik kulminaciniu momentu – daugeliui prezentacijų autorių būna per sunku. Bet neskubėjimas atsiperka. Jei tinkamai „apšildėme” auditoriją, ji jau nekantrauja sužinoti – kokią išeitį pasiūlysime, koks bus mūsų siūlomas sprendimas. Ir visas dėmesys bus nukreiptas į mus, o ne SMS siuntimą, piešinį bloknote arba vaizdą už lango…

(Apie kokybiškas prezentacijas skaitykite:  “Garantuotos kokybės prezentacija: receptai (1)”).

P. S.

Galimas daiktas, kad skaitydami, sukote sau galvą: „Na, gal ir taip, bet kas per velnias ta limbinė sistema?” Kad nereiktų ieškoti žinyno – pagelbėsiu. Galvos smegenis sudaro 3 dalys: smegenų kamienas, limbinė sistema ir smegenų žievė. Vadinamoji limbinė sistema (lotynų k. limbus – riba) – tai į riestą spurgą panaši dalis, esanti ten, kur ribojasi smegenų kamienas ir didieji pusrutuliai. Limbinė sistema atsakinga už mūsų emocijas, motyvaciją ir atmintį.

Straipsnio tęsinys: Prezentacijų klaidos: TOP-5 (antra dalis)

 

Prezentacijų konsultantas Arturas Laskauskas Kontaktai

    

 

        © Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

        Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltinį: PREZENTAVIMAS.LT

© Ibefisch / Pixelio nuotrauka

 

2 atsakymai į “Prezentacijų klaidos: TOP-5”

  1. Labai linkiu sukaupti drąsos ir bent vieną kartą pabandyti. Tik viską gerai apgalvokite arba surepetuokite – kad pradžiai kas nors iš draugų įvertintų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *