Oficiali kalba: įžanga (1)

Vienas senas mokytojas pasakojo, kad kaskart, kai gaudavo naują pradinukų klasę, juokais paeksperimentuodavo: „Vaikai, ieškokit!” Ir jie ieškodavo. Tik labai retai kuris nors pasiteiraudavo: „O ką reikia surasti?”

Panašiai ir žmogus, priverstas rytoj sakyti kalbą grupei klausytojų, vargsta kelis kartus perrašinėdamas tekstą, bet nepaklausia savęs: ką turiu atrasti?

Šį kartą – apie tai, kaip susikonstruoti tris svarbiausias oficialios kalbos (arba ir prezentacijos) dalis: įžangą, vidurį ir pabaigą. Pradėsime nuo įžangos. Kiekvienuose prezentavimo mokymuose akcentuoju, kad įžanga svarbi ne tik viešai kalbai, bet ir bet kuriai prezentacijai.

Pradžia turi būti įspūdinga

  

Kaip į klausytojus pirmąją minutę kreipiasi prastas kalbėtojas? Nesilaikydamas „kalbos dietos” – kartodamas nuobodžias klišes:

  • „Pirmiausia noriu padėkoti už progą kalbėti tokiai garbingai publikai…”
  • „Malonu, kad gausiai susirinkote…”
  • „Gerbiamieji, prieš pereidamas prie šio vakaro temos…” ir t.t.

Kitas prastas startas – pradėti nuo atsiprašymų ir pačiam paryškinti savo galimas klaidas:

  • „Apgailestauju, kad neturėjau laiko išsamiau pasirengti…”
  • „Pirmą kartą kalbu prieš tokią didelę auditoriją, todėl jaudinuosi…”
  • „Nesu pratęs sakyti kalbų – atleiskite, jei nesigaus sklandžiai…”

Ar boksininkas ringe giriasi savo silpnybėmis?..

      Pirmam įspūdžiui nebus antro šanso: klausytojai nuomonę apie kalbėtoją susidaro per pirmąsias 30-90 sek. Pradžia svarbi ir tuo, kad kalbėtojas turi klausytojus atitraukti nuo pašalinių minčių, trukdančių klausytis („Oi, nepaskambinau į kirpyklą”, „Kokia simpatiška kaimynė”, „Va, matau Petrą, reiks jo paklaust apie…”). Pirmi sakiniai tarsi ledlaužiai turi praskinti kelią toms idėjoms, kurios bus pristatytos. Reikia „apšilimo” – kad klausytojai patikėtų, jog bus įdomu.

Žinoma, kiekvienam patiktų užvaldyti dėmesį nuo pat pradžios. Tuomet išmeskime viską, kas nebūtina: ilgą pasisveikinimą, išsamų prisistatymą, padėkas ir pan. Įdomumą – iš karto! Prisimenu vieną pranešimą apie privatizavimą. Kalbėtojas pradėjo nuo retorinio klausimo: „Kodėl pasaulyje yra… tiek daug karvių ir tiek mažai banginių?” Ilgoka reikšminė pauzė – ir pats atsakė: „Todėl, kad skirtingai nuo banginių karvės priklauso konkretiems savininkams. Karvės – tai privati nuosavybė.” Publika laukė kiekvieno tolesnio žodžio… Originalu. Bet paprasta.

Vadovėliai pateikia klasikinių priemonių oficialios kalbos pradžiai: retorinis klausimas („Ar šoktumėte iš lėktuvo be parašiuto?”), įdomus faktas arba faktoidas („Specialiu benzinu pripildyti F-1 bolido baką kainuoja 6000 eurų. Mažai kas žino, kad bolidas važiuotų ir paprastu benzinu, bet…”), trumpa linksma istorija, citata, aforizmas arba jo perdirbinys, vaizdingas palyginimas…

Bet galima efektyviau. Pradėti ne žodžiu, bet veiksmu arba rodomu daiktu. Štai garsus Lietuvos lenktynininkas, prieš klausytojams aiškindamas apie automobilio slydimą nepalankia trajektorija, iškėlė tuščią A4 formato popieriaus lapą: „Tokio dydžio yra bendras plotas, kuriuo visos keturios automobilio padangos liečiasi su asfaltu…”

Pernai tarptautinėje specialistų konferencijoje pradėdamas pranešimą apie balso galimybes radijo reklamoje (sutikite, rizikinga ir „nepopsinė” tema), paprašiau pusantro šimto klausytojų: „Dabar taip pat kaip aš pakelkite savo ranką vertikaliai aukštyn…” (pats tyčia ranką ištiesiau ne aukštyn, bet pirmyn – horizontaliai). Suintriguoti žmonės įvykdė prašymą, tada tariau: „Atkreipkite dėmesį – prašiau ranką iškelti vertikaliai aukštyn, bet pats ištiesiau horizontaliai. Jūs darėte ne kaip sakiau, bet kaip rodžiau. Lygiai taip pat būna ir su mūsų balsu: žodžiai sako vieną, bet intonacijos rodo visai kitką…” Pasigirdo pritariantis juokas, ir klausytojai jau buvo mano pusėje.

Kitas pavyzdys: pagalvokime, ar įmonės susirinkime kolektyvas akimis ir ausimis nepriliptų prie finansų direktoriaus, kuris scenoje vietoj pirmųjų žodžių tylomis sudegintų banknotą ir reikšmingai patylėtų 5 sek.? Dėmesys garantuotas. Kodėl? Publika stebi tai, kas dar neaišku, todėl iki pat sąsajų su pranešimo tema lieka įtampa – kaip detektyviniame romane. Šitaip kuriama įdomi pirmoji minutė. Kaip ją sugalvoti – čia ir yra tikrasis menas.

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

(straipsnis publikuotas žurnale “Vadovas” 2009/05)

© Rainer Sturm / Pixelio nuotrauka

5 atsakymai į “Oficiali kalba: įžanga (1)”

  1. Manau man tai labai pravers. Iš tiesų labai įdomu klausytis/skaityti kaip kiti kalbėtojai nesėkmingai arba sėkmingai pradeda savo kalbą. Įdomu bus paskaityti ir apie oficialios kalbos vidurį, pabaigą.

  2. Gerb. Ernestai,
    jeigu atsakant trumpai: pirmiausia būkime auditorijos advokatais, rūpinkimės tuo, kas aktualu pirmiausia auditorijai, ir kreipinys ateis savaime. Kai norime rast kelią į damos širdį, juk randame kreipinių, ar ne? Panašiai ir su auditoriją per prezentacijas…
    O aukštojo pilotažo mokome atskirai – čia 2-3 patarimais ar pavyzdžiais apsiriboti nepakanka.

Komentuoti: Ernestas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *