Kaip užmegzti pokalbį (2)

       

Pasitaiko, kad lifte, lėktuve, furšete ar konferencijoje vien iš mandagumo tiesiog „privaloma“ persimesti keliais žodžiais su kaimynu, verslo partneriu ar akcininku. Paprasčiausiai paplepėti, kad nereiktų nejaukiai tylėti. Nuo ko pradėti – banalybių apie orą? Kažkaip nerimta… Štai kelios paprastos idėjos – kad nereiktų „kišenėje žodžio ieškoti“.

Toliau skaityti „Kaip užmegzti pokalbį (2)“

Žodinės atakos ir „sunkūs“ žmonės

Pradėsiu nuo humoro. Dantų gydytojui suskausta dantį. Ką gi, sau danties nepataisysi – eina jis pas kitą dantų gydytoją. Pastarasis sodina į kėdę ir pasitrina delnus:

– Na ką gi, pradėsime…

– Na ką gi, pradėsime… – atsako jam sėdintis kėdėje

– Kolega, jūs čia apie ką? Juk gydysiu aš?

O tas, kuris sėdi kėdėje, atsako:

– Gydykit, gydykit, o aš jūsų gydymą kritikuosiu!..

Šis anekdotas – išimtinis atvejis. Paprastai kitas žmogus nepraneša iš anksto, kad mus dabar kritikuos ar sakys nemalonius dalykus. Dažniausiai patys suvokiame (arba bent atrodo), kad mus užsipuolė. Gal net po to papasakojame saviškiams apie konfliktišką žmogų, su kuriuo nelengva bendrauti: „Tokie sugeba lygiausioje vietoje iš nieko sukurti konfliktą…“

Toliau skaityti „Žodinės atakos ir „sunkūs“ žmonės“

Efektyvesni telefono pokalbiai


Štai anekdotas. Ką tik paskirtas naujas skyriaus vadovas, girdėdamas, kad kažkas artėja prie kabineto durų, čiumpa telefoną: „Taip, direktoriau, iš tiesų dėkoju, vakar pas jus svečiuose buvo labai smagu…“ Tada pakelia akis į atėjusįjį: „Kažko norėjote?“ Tas atsako: „Ne nieko, tik prijungti jums telefoną…“

Gamta NEBUVO numačiusi, kad žmogus su žmogumi bendraus, negalėdamas jo matyti, užuosti ir paliesti – kalbėdamas telefonu.

Palaikant profesinius kontaktus, telefonui tenka iki 60–70% viso bendravimo (pvz., vien Vokietijoje – po 200 mln. telefono pokalbių kasdien; neturiu duomenų iš Lietuvos, bet spėlioju, kad tikriausiai kokie 7 mln. telefono pokalbių per dieną). Atrodytų, vidutiniškai po 1 val. ir daugiau kasdien šnekėdami į ragelį, visi mokame elgtis su telefonu. Deja, ne! Jūs tikrai prisimenate ne vieną atvejį, kai paskambinę į įmonę, pagalvojote: „Ką jis ten sumurmėjo? Net padoriai atsiliepti nemoka…“

Efektyvi telefoninė kalba – tai visiškai nauja kalba. Toliau skaityti „Efektyvesni telefono pokalbiai“

Kaip reaguoti į klausimus


Štai klausimo, atsakymo ir rezultato pavyzdys. Politikui atvykus į užsienio šalį, bulvarinio laikraščio korespondentas dar oro uoste klausia: „Ar mūsų mieste aplankysite ir striptizo barus?“ Politikas bando šmaikštauti: „O ar čia yra striptizo barų?“ Kitos dienos laikraščio antraštė: „Pirmasis jo klausimas vos tik atvykus į mūsų miestą: „O ar čia yra striptizo barų?“
Toliau skaityti „Kaip reaguoti į klausimus“

Pokalbio valdymas klausimais


Kai žmogus šneka ir šneka, nesinori nutraukti – būtų nemandagu. Tenka klausytis, bet sužinom nedaug, o brangus laikas bėga. Paprasčiausias būdas pokalbį pakreipti norima linkme – užduoti klausimų.

Klausdami signalizuojame pašnekovui, kad mums įdomu. Bet tai ne viskas. Sumaniai pritaikydami klausimus, galime pokalbio iniciatyvą perimti į savo rankas. Tarkim, jei lėktuve nesinori apie save pasakoti smalsiam kaimynui, keliais klausimais jį išprovokuosime pasakoti apie save, o patys galėsime likti šešėlyje. Arba išvengsime atsakymo. Štai pavyzdys – ištrauka iš interviu: Toliau skaityti „Pokalbio valdymas klausimais“

Kaip elegantiškai atsisakyti


Ar šiandien nesusidarytų bent 15 min. per dieną, kai nenorėdami tenkinote kitų prašymus? 15 min. padauginę iš 365 dienų, gautume, kad per metus susikaupia 91 valanda, per 10 metų – 114 darbo dienų (pusmetis neapmokamo darbo)! Ir tik dėl vieno trumpo, bet nelengvo žodelio…

Darbo diena jau baigiasi, o bosas nori pasikalbėti, nors ketinote dukrą nuvesti į lėlių spektaklį… Arba bendradarbis įkalbinėja perimti nemalonią užduotį… Kaimynas prašo vakarėliui paskolinti naujutėlaitį muzikinį centrą arba tikisi, kad naktį nuvešite į oro uostą… Kodėl mums nesmagu atsakyti neigiamai, nors galvoje sukasi aiški mintis – „Ne“? Dėl skirtingų priežasčių: prašymas užklumpa netikėtai arba nesinori užgauti. Vengiame pasirodyti egoistiški, nejautrūs ir arogantiški. O dar nuo mažens įkalta, kad privalome būti paslaugūs („padėjėjo sindromas“). Be to, malonu jaustis nepakeičiamais. Baiminamės, kad būsime nebemėgstami ir t.t.

Kartais prašytojai specialiai pasistengia, kad nepajėgtume atsisakyti: verčia mus pasijusti skolingais arba apeliuoja į gailestį, daro spaudimą arba apipila pagyromis ir t. t. Dažnai nenoromis sutinkame. Bet visko suderinti neįmanoma: visvien „ant ledo“ liks arba bendradarbis, arba nuosavas laisvalaikis… Kartais pamirštame ir štai ką: tik atsisakydami dalykų, kurių nenorime, galėsime skirti laiko tam, ko norime!

Įdomu tai, kad aiškų neigiamą atsakymą žmonės priima palankiau negu tikimės – ypač jei paaiškinamos priežastys. Tik svarbu išlaikyti pagarbą prašančiajam ir atsisakyti ryžtingai, bet draugiškai. Atsižvelgiant į situaciją galima pasirinkti tinkamiausią elegantiško atsisakymo būdą:

1) paaiškinkite, kokią kainą turėtumėte sumokėti, jei sutiksite (pvz., papildomai mokėsite auklei už vaikų priežiūrą po darbo);

2) pagrįskite atsisakymą – prašančiam bus lengviau suprasti (pvz., jei kolega nori paplepėti tuo metu, kai esate užsiėmęs, pasakykite apie tai: „Visuomet mielai pasikalbėčiau, bet tik ne dabar. Kaip tik turiu skubaus darbo…“):

3) pradžioje subtiliai išreikškite netiesioginę pagarbą prašančiajam: „Mielai sutikčiau, nes šitokio projekto jei ir galėčiau imtis, tai tik su jumis. Bet…“;

4) pirmiausia teigiamai atsiliepkite apie siūlomą dalyką („Tai labai įdomus pasiūlymas…“), po to pasakykite, kad jūsų jėgos dabar skirtos kitam reikalui ir todėl negalite prisidėti prie sumanymo (tik konkrečiai neįvardinkite to kito reikalo – prašytojui pakišite progą įrodinėti, kad jo prašymas esąs svarbesnis);

5) padėkokite už pasitikėjimą: „Jaučiuosi pagerbtas, kad pagalvojote būtent apie mane, bet mano darbų grafikas užpildytas artimiausioms 3 savaitėms“ arba „Tai didžiulis komplimentas, kad man patikėtumėte tokį atsakingą reikalą, bet, deja, negaliu jo imtis“;

6) atsisakykite vykdyti prašymą, bet pasiūlykite kitą būdą tam pačiam reikalui sutvarkyti („Galima kitaip – raskime krovinių taksi ir nereiks patiems tampyti baldų per pusę miesto“);

7) nors kiti to ir norėtų, neprivalote atsakyti tuojau pat – paprašykite laiko apsispresti („Reikia pagalvoti. Paskambinsiu po valandos“), o pažadėtu laiiku mandagiai, bet aiškiai pasakykite: „Ne“;

8) kartais pakanka tik dalinio atsisakymo – jis švelnesnis negu griežtas „Ne“ (pvz., „Jeigu reikia būtent šią savaitę – tikrai negalėsiu. Vėliau – prašom“):

9) pasakykite, kad laikotės principo ko nors konkretaus niekada nedaryti – paprastai žmonės pripažįsta tokią jūsų teisę ir palankiau priima atsisakymą (pvz., „Negalėsiu papildomai dirbti per šventes. Kasmet per Kalėdas visa mūsų šeima pagal seną tradiciją važiuoja pas senelius į Plungę“);

10) kompromisinis variantas – derėkitės paslaugą suteikti tik už paslaugą, pvz.: „Galėčiau padėti tik vienu atveju: jeigu už šio vakaro viršvalandžius kitą savaitę duosite man laisvą dieną“.

Net jei aiškus neigiamas atsakymas tą akimirką atrodys nemalonus, bus geriau negu viduje slopinti besikaupiantį nepasitenkinimą, kuris vieną dieną gali prasiveržti – pasekmės kainuotų daugiau.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Rainer Sturm  / pixelio nuotrauka