Baimė viešai kalbėti

„Vienintelis dalykas, kurio turėtume bijoti, yra pati baimė.“ (JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas)

Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas yra pasakęs: „Žmogaus smegenys yra nuostabus dalykas. Bet gerai veikia tik iki to momento, kai atsistoji sakyti kalbos“. Iš tiesų net ryžtingiems vadovams drąsos pritrūksta tuomet, kai tenka sakyti kalbą…

Nėra taip blogai, kaip pačiam atrodo

Viena sociologinė apklausa nustatė, kad amerikiečiams mirties baimė yra tik antroje vietoje – labiau jie bijo… viešai sakyti kalbą.

Prakaituojantys delnai arba jaudinimasis prieš einant prie mikrofono (ar lipannt į sceną – iš čia ir atsiradęs posakis „scenos bamė“)? Tai visiškai normalu belaukiant prezentacijos (pateikties) pradžios. Priešingai – jei žmogus visai ramus prieš pasisakymą, labai gali būti, kad jis visiškas savimyla. Arba savo pasirodymo jis nelaiko reikšmingu.

Turbūt nepatikėtumėte, bet visai Lietuvai pažįstamas iškalbingas žurnalistas kiekvieną kartą… nerimauja prieš savo autorinę TV laidą. O išvakarėse po valandą repetuoja prie veidrodžio. Bijo (arba bent jaučiasi neramiai) net patyrę kalbėtojai. Aš ir pats esu vedęs ne vieną šimtą sudėtingų laidų didžiausioje radijo stotyje su šimtatūkstantine auditorija, bet po poros metų bijodavau rytojaus pasisakymo verslo susitikime, kur ateis kokie 2 ar 3 klausytojai.

Ko iš tikrųjų bijome? Kad pasirodysime prastai, o publika už tai mus pasmerks. Dickas Cavettas, garsus amerikiečių TV pokalbių šou vedėjas (apie 40 m. eterio patirties), pataria pirmiausia patiems neišsigąsti savo baimės ir nedidinti streso: „Iš to, ką jūs jaučiate, žiūrovas pastebi gal tik aštuntadalį. Jei viduje labai nervinatės, iš išorės atrodote tik šiek tiek įsitempęs. Kai iš baimės visiškai baigiate prarasti savitvardą, išoriškai atrodote gal tik susirūpinęs“. Taigi pirmiausia nesunkinkite padėties manydami, kad visi pastebi, kaip bijote. „Kas gali nutikti blogiausio, jei pasisakymas nebus sėkmingas? Juk nenumirsite!“ – maždaug taip viename seminare yra sakęs psichologijos mokslų daktaras Viktoras Keturakis. „Net jeigu visa kalba yra ištisa nelaimė – niekas jūsų nenušaus“ (citata iš JAV retorikos eksperto Malcolm Kushner knygos).

Neutralizuokime streso veiksnius

Baimė apima tuomet, kai susiduriame su nežinomais ir sunkiai įvertinamais dalykais. Neutralizuokime stresą – nepažįstamus veiksnius dar iki prezentacijos pradžios paverskime žinomais arba nebekeliančiais papildomo nerimo.

Ar pažįstame patalpą, kur sakysime kalbą? Ar prieš susitikimą laiku susirasime vietą automobiliui statyti? Ar veiks visa pristatymui reikalinga demonstracinė technika? Keliems žmonėms kalbėsime?.. Tokie ir panašūs klausimai turėtų neberūpėti, kai iki prezentacijos (pateikties) lieka pora minučių. Šiek tiek pastangų pasiruošiant iš anksto – ir galima jaustis užtikrintai. O to ir reikia nervingumui sutramdyti.

Kai kuriems kalbėtojams ar kalbėtojoms ramybės neduoda kitokie rūpesčiai: ar kaklaraištis gerai atrodo? Nėra dėmės ant palaidinės? Kelnės tikrai užsegtos?.. Laiku užmetus žvilgsnį į veidrodį ir įsitikinus, kad išvaizda tvarkinga, pasitikėjimas savimi sustiprės.

Gera „špargalkė“ – nepakeičiama

Patogiausia – atviruko dydžio kortelė iš storesnio popieriaus. Joje – svarbiausi teiginiai arba pasisakymo schema. Turėdami tokį suflerį, nepamesite minties ir greit susiorientuosite. Be to, ruošimasis žodžiu ir raštu padidina atminties pajėgumą. Tik nereikia, kad užrašai būtų pernelyg detalūs – galite juose pasiklysti po to, kai iš auditorijos gausite klausimą arba pateikę pavyzdį nukrypsite nuo dėstymo. Geriausia „špargalkėje“ rašyti ne sakiniais, bet informatyviomis frazėmis, kurios būtų panašios į laikraščio antraštes. Kai kurie kalbėtojai prie kiekvienos frazės pasižymi ir planuojamą trukmę – kiek laiko derėtų skirti atitinkamai potemei. Jei prisireikia keleto kortelių, jas būtina numeruoti (kortelės kartais pabyra ant grindų – nebūtinai paeiliui).

Aiški prezentacijos struktūra ir kokybiškas tekstas (turinys) – taip pat svarbi tema, kuria vėliau pateiksiu atskirą patarimų rinkinį.

Neišleiskite iš akių publikos

Tarp klausytojų gali pasitaikyti tokių, kuriems jūsų pasisakymas tarsi ir ne itin įdomus: jie rašys SMS, greitosiomis skaitys laikraštį arba kokius nors dokumentus (skubančių direktorių bruožas). Arba spoksos pro langą. Neapsistokite žvilgsniu vien ties jais – tai smukdo mažiau patyrusio kalbėtojo pasitikėjimą savimi. Verčiau susiraskite pozityviai nusiteikusių klausytojų (atpažinsite iš galvos linktelėjimo, šyptelėjimo ar kitų signalų, patvirtinančių, kad jie seka jūsų minčių eigą). Akių kontaktas su tokiais entuziastais padės jaustis geriau.

Pradžia – visada sunkiausia

Nieko nėra blogiau, kaip klausytis mintinai išmokto pranešimo arba prastai skaitomos kalbos. Vienoje radijo diskusijų laidoje įsikarščiavęs studijos svečias manė sublizgėsiąs – kaip kozirį išsitraukė ir pradėjo skaityti atsineštą pareiškimą, kurį, matyt, ilgai tobulino. Bet laidos vedėjas greit jį nuginklavo dviem sakiniais: „Jūs gi protingas žmogus, kodėl dabar skaitote iš lapo? Pasikalbėkime!“ Ir šaunumo – kaip nebūta…

Kur kas geriau prieš akis turėti pagrindinius teiginius arba pasisakymo schemą. Tačiau kalbos pradžiai taikoma išimtis, nes pradėdamas pasisakymą, pranešėjas nervinasi labiausiai. Pasirūpinkite, kad kalbos pradžia sklandžiai lietųsi bet kokiomis sąlygomis – čia pateisinamas ir mokymasis mintinai, ir pirmosios eilutės popieriaus lapelyje, ir daugkartinis repetavimas, ir visi kiti būdai. Perfrazuojant žinomą posakį – „Kare ir kalbos pradžioje – viskas leidžiama“.

Net jei stinga pasitikėjimo savimi – atrodykime geriau

„Scenos baimė man yra bandymas elgtis taip, tarsi jos nebūtų“. Tai vokiečių aktoriaus Rudolf Platte žodžiai.

Pasisakymo pradžioje sąmoningai kalbėkime garsiau – tai klausytojams sudarys pasitikėjimo savimi įspūdį. (Bėda ta, kad daugelis kalbėtojų pradeda kalbėti per tyliai ir išduoda savo netvirtą savijautą).

Pasisakymo nepradėkime pakeliui į pakylą – prabilkime tik tada, kai pasieksime galutinį dislokacijos tašką. Intrigai sukurti, dėmesiui patraukti ir publikos šurmuliui sutramdyti patyręs kalbėtojas naudoja išbandytą triuką: prieš pradėdamas pasisakymą, jis daro kelių sekundžių pauzę, žvelgdamas į savo klausytojus. Svarbu nežiūrėti į grindis – tai būtų pasimetimo požymis.

Apibendrinimas

Nebūkime sau per griežti teisėjai – niekas nėra tobulas. Net jeigu padarysime klaidelę, publika gali reaguoti teigiamai, nes klysti – žmogiška, o pernelyg tobuli – nebūtinai mėgstami…

Svarbiausia – ramiau ir atlaidžiau reaguoti į savo nervingumą einant sakyti kalbos, nes kaip teigia kinų išmintis: „Baimė pabeldė į duris, pasitikėjimas jas atidarė, ir paaiškėjo, kad už durų nieko nebuvo“.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Femek  / pixelio nuotrauka

Sunkūs pašnekovai


Sokratas, paklaustas, kodėl vedė Ksantipę, pačią pikčiausią ir konfliktiškiausią Atėnų moterį, atsakė: „Jei sugebėsiu sutarti su ja – sugebėsiu sutarti ir su visais kitais žmonėmis“.

Drąsiausi iškalbos virtuozai pasakytų: nebūna sunkių pašnekovų, būna tik netinkami argumentai arba nevykusiai parinkta bendravimo strategija. Kai pasitaiko sunki pokalbio tema (arba vaidingas pašnekovas), pravers šios 7 paprastos gudrybės:

1. Nepasiduokite provokacijoms.

Neskubėkite įsižeisti  – pats nuspręskite, kas turi teisę jus įžeisti.

Nekelkite balso.

Būkite atviras kritikai ir netgi dėkingas, jei jus kritikuoja.

2. Ieškokite bendrumų.

Tiesiogiai prieštaraudami, išprovokuotumete ginčą.

Padėkite pokalbio partneriui išlaikyti savigarbą.

Akcentuokite tai, kas jus su pašnekovu jungia.

3. Klausinėkite.

Kas užduoda klausimus, tas išlaiko pokalbio iniciatyvą.

Kuo daugiau klausinėsite, tuo daugiau sužinosite.

Klausimais kitam perkelsite pareigą įrodyti teiginius.

4. Svarbiausias – jūsų pašnekovas.

Daugiau klausinėkite, mažiau kalbėkite.

Būkite supratingas, jei pašnekovas yra įpykęs.

Argumentuodami, į reikalą žvelkite pašnekovo akimis.

5. Išreikškite simpatiją dialogo dalyviui.

Šypsokitės.

Dažniau kreipkitės į pašnekovą vardu.

Signalizuokite, kad jį vertinate teigiamai.

6. Nesijauskite visada teisus.

Bent kartą sutikite su pašnekovo nuomone.

Nuoširdžiai susidomėkite pokalbio partnerio požiūriu.

Bandykite nuo emocijų pasukti prie objektyvių kriterijų.

7. Aktyviai klausykitės.

Pasistenkite nenutraukinėti kalbančio partnerio.

Padrąsinkite kitą žmogų, kad jis kalbėtų toliau.

Kontroliuokite savo kūno kalbą (pvz., ar šalin nukreiptomis pėdomis nesignalizuojate, kad mielai baigtumėt pokalbį ir eitumėt sau?).

Net priešiškai nusiteikusį pokalbio dalyvį lengviau patrauksite į savo pusę, jei parodysite jam pagarbos ir pripažinimo.

Žmonės gali pažiūrėti pro pirštus, jei atsinešę į svečius vyno, nugertą butelį skandinaviškai išsinešite namo. Bet mažai kuris atleis, jei ignoruosite jo norą jaustis reikšmingu.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Juergen Jotzo / Pixelio

„Powerpointo“ eros pabaiga

Dėl kieno kaltės 2003 m. žuvo 7 astronautai? Dėl kompiuterinės programos, kurią sukūrė Robertas Gaskinsas su Dennisu Austinu ir 1987 m. pardavė korporacijai „Microsoft“ – už 14 mln. dolerių…

Per 2 dešimtmečius ta kompiuterinė programa taip paplito, kad dabar ji instaliuota į 400 mln. kompiuterių. Ji tikriausiai dabar tūno ir jūsų kompiuteryje! Tai „PowerPointas“, skirtas kurti prezentacijų (pateikčių) skaidres ekranui. Kiekvieną darbo dieną visame pasaulyje parodoma po 30 mln. „PowerPointo“ prezentacijų (pateikčių). Siūlau išbandyti nedidelį eksperimentą: kai matysite artimiausią ilgesnę prezentaciją su „PowerPointo“ skaidrėmis, atsisėskite patalpos gale ir pasižvalgykite, ką tuo metu veikia auditorija. Ogi siuntinėja SMS žinutes, rašo elektroninius laiškus, paišo, svajoja, staiga išeina „paskambinti“… Trumpiau tariant, nuobodžiauja.

Vokietijoje parodijuoja

Nežiūrint to, verslo konsultantai, rinkodaros, reklamos ir viešųjų ryšių žmonės vis dar negali išsiversti be projektoriaus ir skaidrių – jos tapo XXI amžiaus bendravimo priemone. Tik nieko nėra blogesnio negu pranešėjas su kilometriniais tekstais „PowerPointo“ prezentacijos skaidrėse. Dažnai jis viską paraidžiui skaito balsu, o klausytojai tylomis siunta: „Negi jis mano, kad aš pats nemoku skaityti?“ Lėkšti pristatymai kai kam taip įsiėdė, kad viename Berlyno klube buvo surengta pasaulinė „PowerPointo“ karaokės“ premjera: ekrane rodė bet kokias iš interneto sužvejotas prezentacijas, pagal kurias savanoriai kurdavo spontaniškus poros minučių nusišnekėjimo šou. Pasak iniciatorių, šiuo sociologiniu eksperimentu siekta pabrėžti, kad „PowerPointas“ kaltas dėl nesąmonių, kurias žmonėms tenka iškentėti verslo susitikimuose.

Amerikoje skelbia nuosprendį

Dar aštriau „PowerPointo“ pateiktis kritikuoja amerikiečių komunikacijos profesorius Edwardas Tufte‘as. Pasak jo, būtent ši kompiuterių programa kalta dėl kosminio erdvėlaivio katastrofos. NASA ekspertai posėdyje buvo įspėti, kad erdvėlaivio techniniai nesklandumai kelia rimtą grėsmę saugumui. Tačiau… pranešant apie tai, buvo naudotos „PowerPointo“ skaidrės, o klausytojai kaip visada prasnaudė ir neišgirdo įspėjimų. 2003 m. vasario 1 d. erdvėlaivis „Columbia“ sprogo 60 km aukštyje virš Teksaso valstijos. Priežastis: korpuso apsauginės medžiagos tiek perkaito, kad pradėjo minkštėti, kol suiro kosmose. „PowerPointo“ prezentacija apie tokį pavojų buvo įspėjusi. Niekas neišgirdo. Kaip neišgirsta ir daugelio kitų prezentacijų svarbiausios minties, kai ji būna užvelta „PowerPointo“ skaidrėse.

Uždrausti „PowerPointą“

Tokį siūlymą propaguoja brangiausias Europoje retorikos konsultantas Matthiasas Pöhmas iš Šveicarijos, „PowerPointą“ vadinantis patikimu klausytojų dėmesio žudiku. Jis paskaičiavo, kad pro ausis lekiančių prezentacijų klausymui vien Vokietijoje iššvaistoma tiek darbo laiko, kad jis galėtų kainuoti… 1,6 mlrd. eurų per savaitę!!! Kai klientai kreipiasi į M. Pöhmą, norėdami kokybiškai pasirengti svarbiam pranešimui investuotojų konferencijoje ar naujų technologijų pristatymui medikams, šveicaras paprasčiausiai uždraudžia naudoti „PowerPointą“. Jis pripažįsta tik kelias išimtis, kai šią programą verta įsijungti kompiuteryje:

1) jei norite turėti „špargalkę“ pranešimui – tik ne projektuojamą ant sienos, bet išspausdintą popieriuje ir pasidėtą priešais save ant stalo;

2) kai reikia parodyti tikrai svarbią nuotrauką;

3) kreivių diagramomis demonstruojant akcijų kurso pokyčius.

Nenustebsiu, jei toks požiūris jums pasirodys per radikalus. Bet… Neatsitiktinai vieno mano seminaro dalyvis iškėlė retorinį klausimą: „O kodėl nei vienas kunigas per pamokslą nesinaudoja projektoriumi ir „PowerPointu“?“ Galime paklausti ir kitaip. Pasvarstykim, ar kunigaikštis Gediminas būtų ėmęsis kurti Vilnių, jei Lizdeika jį pasodintų priešais ekraną, įjungtų projektorių ir balsu kartotų tą patį, ką galima pasiskaityti pačiam? (Beje, Lizdeikos „prezentacija“ Gediminui buvo rekordiškai trumpa – jei tikėsime Bychovco kronika iš XVI amžiaus, Lizdeika tepasakė 19 žodžių).

Kosmetiniai patobulinimai

Jei visgi dar neketinate atsisakyti skaidrių, pasinaudokite jų greitojo patobulinimo patarimais (kad per prezentacijas snaustų ne visi klausytojai, o, tarkim, tik kas antras). Spauskite čia: Prezentacijos su „PowerPoint“: patobulinimai per 30 min.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Carsten Grunwald  / pixelio nuotrauka

Pasaulinė humoro formulė


Štai trumpas anekdotas. „Klausimas: ką reiškia Lenino šūkis „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“? Atsakymas: 1 egzaminas ir 2 perlaikymai…“

Čia skaičiuojama tik juokais. Tačiau humoro teikiamą naudą visiškai rimtai galima įvertinti konkrečiais skaičiais.

1977 m. psichologai Robert M. Kaplan ir Gregory C. Pascoe pirmieji įrodė, kad auditorija geriau atsimena tokį pranešimą, kuris pateiktas su humoro doze.

1985 m. paskelbtoje studijoje mokslininkai nurodo, kad dėl nepakankamos kompetencijos atleidžiama vos 15 procentų darbuotojų. Kiti darbą praranda dėl to, kad nesugeba sutarti su kolegomis, kitaip tariant, dėl nepakankamų komunikacinių įgūdžių. Toje pačioje studijoje apklaustieji darbuotojai sakė, kad humoras yra esminis komandą „cementuojantis“ dalykas.

1986 m. Mičigano universiteto mokslininkai su savanoriais ištyrė 1000 skelbimų ir priėjo išvados; humoristinė reklama įsimenama 17 procentų geriau.

1987 m. amerikietis Victor Raskin paskelbė savo „Visuotinę žodinio humoro teoriją“, iš pirmo žvilgsnio primenančią pasaulinę humoro formulę. Šios teorijos šalininkai filologai mano, kad humoro sukūrimo paslaptis slypi būtent loginėje kalbos struktūroje. Iki šiol jie atrado 27 „receptus“ (mechanizmus) humorui kurti. Tačiau ar pagal juos galima sukurti kokybišką humorą arba atskirti gerą pokštą nuo neskoningo? Deja…

Humorą tyrinėjantis Los Andželo universiteto antropologas Elliott Oring teigia, kad šiuolaikinio humoro pavyzdžių randama dar V a. rašytiniuose šaltiniuose. 1776 m. škotų mąstytojas James Beattie apie juoką rašė daugmaž tą patį, ką skelbia modernios XX amžiaus humoro teorijos.

Bet… Nors JAV ir Didžiojoje Britanijoje į tyrimus mestos galingos mokslo pajėgos su kompiuterinėmis analizėmis, psichologiniais testais ir smegenų tomografijomis, o Vokietijoje dirba ištisas humoro institutas, šimtaprocentinės humoro formulės dar teks palaukti.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Ulla Thomas  / pixelio nuotrauka

Kaip elegantiškai atsisakyti


Ar šiandien nesusidarytų bent 15 min. per dieną, kai nenorėdami tenkinote kitų prašymus? 15 min. padauginę iš 365 dienų, gautume, kad per metus susikaupia 91 valanda, per 10 metų – 114 darbo dienų (pusmetis neapmokamo darbo)! Ir tik dėl vieno trumpo, bet nelengvo žodelio…

Darbo diena jau baigiasi, o bosas nori pasikalbėti, nors ketinote dukrą nuvesti į lėlių spektaklį… Arba bendradarbis įkalbinėja perimti nemalonią užduotį… Kaimynas prašo vakarėliui paskolinti naujutėlaitį muzikinį centrą arba tikisi, kad naktį nuvešite į oro uostą… Kodėl mums nesmagu atsakyti neigiamai, nors galvoje sukasi aiški mintis – „Ne“? Dėl skirtingų priežasčių: prašymas užklumpa netikėtai arba nesinori užgauti. Vengiame pasirodyti egoistiški, nejautrūs ir arogantiški. O dar nuo mažens įkalta, kad privalome būti paslaugūs („padėjėjo sindromas“). Be to, malonu jaustis nepakeičiamais. Baiminamės, kad būsime nebemėgstami ir t.t.

Kartais prašytojai specialiai pasistengia, kad nepajėgtume atsisakyti: verčia mus pasijusti skolingais arba apeliuoja į gailestį, daro spaudimą arba apipila pagyromis ir t. t. Dažnai nenoromis sutinkame. Bet visko suderinti neįmanoma: visvien „ant ledo“ liks arba bendradarbis, arba nuosavas laisvalaikis… Kartais pamirštame ir štai ką: tik atsisakydami dalykų, kurių nenorime, galėsime skirti laiko tam, ko norime!

Įdomu tai, kad aiškų neigiamą atsakymą žmonės priima palankiau negu tikimės – ypač jei paaiškinamos priežastys. Tik svarbu išlaikyti pagarbą prašančiajam ir atsisakyti ryžtingai, bet draugiškai. Atsižvelgiant į situaciją galima pasirinkti tinkamiausią elegantiško atsisakymo būdą:

1) paaiškinkite, kokią kainą turėtumėte sumokėti, jei sutiksite (pvz., papildomai mokėsite auklei už vaikų priežiūrą po darbo);

2) pagrįskite atsisakymą – prašančiam bus lengviau suprasti (pvz., jei kolega nori paplepėti tuo metu, kai esate užsiėmęs, pasakykite apie tai: „Visuomet mielai pasikalbėčiau, bet tik ne dabar. Kaip tik turiu skubaus darbo…“):

3) pradžioje subtiliai išreikškite netiesioginę pagarbą prašančiajam: „Mielai sutikčiau, nes šitokio projekto jei ir galėčiau imtis, tai tik su jumis. Bet…“;

4) pirmiausia teigiamai atsiliepkite apie siūlomą dalyką („Tai labai įdomus pasiūlymas…“), po to pasakykite, kad jūsų jėgos dabar skirtos kitam reikalui ir todėl negalite prisidėti prie sumanymo (tik konkrečiai neįvardinkite to kito reikalo – prašytojui pakišite progą įrodinėti, kad jo prašymas esąs svarbesnis);

5) padėkokite už pasitikėjimą: „Jaučiuosi pagerbtas, kad pagalvojote būtent apie mane, bet mano darbų grafikas užpildytas artimiausioms 3 savaitėms“ arba „Tai didžiulis komplimentas, kad man patikėtumėte tokį atsakingą reikalą, bet, deja, negaliu jo imtis“;

6) atsisakykite vykdyti prašymą, bet pasiūlykite kitą būdą tam pačiam reikalui sutvarkyti („Galima kitaip – raskime krovinių taksi ir nereiks patiems tampyti baldų per pusę miesto“);

7) nors kiti to ir norėtų, neprivalote atsakyti tuojau pat – paprašykite laiko apsispresti („Reikia pagalvoti. Paskambinsiu po valandos“), o pažadėtu laiiku mandagiai, bet aiškiai pasakykite: „Ne“;

8) kartais pakanka tik dalinio atsisakymo – jis švelnesnis negu griežtas „Ne“ (pvz., „Jeigu reikia būtent šią savaitę – tikrai negalėsiu. Vėliau – prašom“):

9) pasakykite, kad laikotės principo ko nors konkretaus niekada nedaryti – paprastai žmonės pripažįsta tokią jūsų teisę ir palankiau priima atsisakymą (pvz., „Negalėsiu papildomai dirbti per šventes. Kasmet per Kalėdas visa mūsų šeima pagal seną tradiciją važiuoja pas senelius į Plungę“);

10) kompromisinis variantas – derėkitės paslaugą suteikti tik už paslaugą, pvz.: „Galėčiau padėti tik vienu atveju: jeigu už šio vakaro viršvalandžius kitą savaitę duosite man laisvą dieną“.

Net jei aiškus neigiamas atsakymas tą akimirką atrodys nemalonus, bus geriau negu viduje slopinti besikaupiantį nepasitenkinimą, kuris vieną dieną gali prasiveržti – pasekmės kainuotų daugiau.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© Rainer Sturm  / pixelio nuotrauka

Kaip įveikti „rašymo blokadą“

Kas bendro tarp Fiodoro Dostojevskio, Jacko Londono, Ernesto Hemingway‘aus ir Franzo Kafkos? Visi buvo pasaulinio garso rašytojai? Taip. Rašė lengvai? Ne. Priešingai – juos kamavo psichikos fenomenas, kurį profesionalai vėliau pavadino specialiu terminu…

Noriu. Reikia. Negaliu… Taip vieną gražią dieną atsitinka studentui ir profesoriui, žurnalistui ir rašytojui: kankiniesi priešais tuščią popieriaus lapą ir niekaip nesurezgi pirmojo sakinio. Nobelio premiją pelnęs rašytojas Günteris Grassas yra prisipažinęs, kad daugybė literatų tiesiog bijo tuščio balto lapo.

Rašymo blokada” vadinama situacija, kai autoriui per sunku arba nebeįmanoma užrašyti konkretaus turinio teksto. Tikslas aiškus, tema yra, terminai spaudžia, o rašantysis užstringa”. Šis psichologinis fenomenas pasireiškia skirtingai: vienam niekaip nesiseka atrasti efektingos pradžios, kitas vargais negalais išspaudžia žodį po žodžio, nors papasakoti galėtų lengvai. Trečias imasi bet ko, kad tik atidėtų rašymą: šoka tvarkyti namų, prisigalvoja neatidėliotinų darbų. Kai kas nesąmoningai pasirenka kitokią išsisukinėjimo taktiką: informacijos kaupimą ištempia iki begalybės. Aš pats esu pastebėjęs, kad įsijungęs kompiuterį staiga lendu į šaldytuvą – gal ką skanaus susirasiu…

Rašymo blokados” psichologines priežastis dažniausiai galima paaiškinti baime – kad nepasiseks gerai parašyti, kad skaitytojai (ar klausytojai) įvertins neigiamai ir pan.

Žmonės, kurie duonos kąsniui užsidirba rašydami, žino kelias gudrybes, padedančias išsiveržti iš blokados.

„Už“ ir „Prieš“

Taikydami šį metodą, susirašysite argumentus ir kontrargumentus, susijusius su pranešimo tema. Pradžioje sau išsiaiškinkite tikslą – ko norite savo tekstu pasiekti? Po to išvardinkite argumentus – kodėl tas tikslas turėtų būti pasiektas? Trečiajame žingsnyje pasižymėkite, kokius kontrargumentus galėtų pateikti idėjos priešininkai. Tokiu būdu turėsite aiškiai suformuluotą tikslą ir argumentaciją. Kita vertus, bent preliminariai numatysite sunkumus ir problemas, kurias iškeltų manantys kitaip.

„Smegenų šturmas“

Dideliame popieriaus lape susirašykite bet kurias su tema susijusias idėjas, kokios tik šauna į galvą. Po to sugrupuokite jas. Gautos idėjų grupės – pamatas jūsų būsimo teksto (ar sakomos kalbos) turiniui.

Galimas kitoks variantas. Lapo vidury užsirašykite centrinę savo idėją. Aplink sužymėkite asociacijas, kurios kyla, galvojant apie pagrindinę temą. Rodyklėmis sužymėkite sąsajas tarp sąvokų. Štai ir turite schemą – belieka imtis teksto.

Publikos klausimai

Kai kurie žmonės bijo kalbėti viešai, bet jiems nesunku atsakyti į klausimus. Pasinaudokite tuo. Susimąstykite: kokie klausimai domintų jūsų tikslinę auditoriją? Tik nepasiduokite savicenzūrai ir nepasijuskite taip, tarsi publika jus kontroliuoja (tai didelis pavojus). Atsakymai į galimus klausimus ir bus turinio pagrindas.

Prioritetų metodas

Jeigu minčių turite, bet iš mirties taško nesiseka pajudėti todėl, kad neaišku, kaip susisteminti informacijos chaosą, suskirstykite idėjas į 3 grupes pagal mažėjančią svarbą:

  1. svarbiausia (tarkim, jūsų viešai sakomos kalbos tikslas ir pagrindinė mintis);
  2. svarbu (pagrindinę mintį pagrindžiantys argumentai);
  3. papildymai (su tema susijusi linksma istorija, anekdotas, citata, pavyzdys).

Tikslą galite pasakyti pradžioje, pagrindinę mintį kelti į kalbos pabaigą, argumentaciją – per vidurį. Kai turėsite teksto karkasą, pasvarstykite, kuriose vietose tiktų „prieskoniai“ ir puošmenos. Tarkim, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ne rečiau kaip kas 2 minutes į savo kalbą įpindavo vaizdžią istoriją ar pavyzdį.

Nebijokite netobulumo

Nepakęsti nei vienos klaidos sau gali leisti tik dievai. Kai norime iš pirmo sykio parašyti nepriekaištingą tekstą, panyrame į detales ir prapuolame jas tobulindami. Tokiais atvejais geriau pirmiausia vienu ypu surašyti viską, „kas ant seilės užeina“. Formuluoti kitaip, taisyti, perrašinėti ir siekti pavyzdinio stiliaus galėsite vėliau – kai jau turėsite teksto visumą ir jausitės ramiau.

Arturas Laskauskas

© Arturas Laskauskas. Visos teisės saugomos.

Cituoti ir kitur skelbti galima tik nurodant autorių ir šaltiinį: www.prezentavimas.lt

© M. Großmann  / pixelio nuotrauka