Prezentacijos pavyzdys su 3D efektais

Užsakovams iš Vokietijos neseniai sukūriau iš esmės KITOKIĄ prezentaciją su 3D efektais.
Galite ją pasižiūrėti (žemiau) – pateikiu analogišką tos pačios prezentacijos versiją lietuvių kalba (originalas buvo vokiškai). Norėdami pasižiūrėti, žemiau esančiame „ekrane“ spauskite ant balto trikampio ir lukterkit, kol užsikraus, t. y. kol visas ekranas bus mėlynas. Smagaus žiūrėjimo – tai naujos kartos prezentacija! (PATARIMAS: ne visi išmanieji šią prezentaciją rodo kokybiškai – rekomenduoju žiūrėti per kompiuterį)

Atsakymai į „Kauno dienos“ skaitytojų klausimus apie geras prezentacijas

Sausio 25 d. buvau pakviestas į „Kauno dienos“ redakciją (rubrika „Portalo svečias“) ir atsakiau į skaitytojams rūpinčius klausimus apie tai, kaip parengti gerą prezentaciją.

Kai kuriuos įdomiausius klausimus ir atsakymus mielai pristatau ir Jums.

„Kauno dienos“ klausimas: kokias didžiausias klaidas daro dauguma prezentacijų autorių?

Pirmoji iš 3 didžiųjų klaidų: PER MAŽAI LAIKO skiriama pasiruošimui. Antroji: kai pranešėjas kalba NEKONKREČIAI, be pavyzdžių ir pernelyg abstrakčiai arba apsimestinai gudriai. Štai pavyzdys: „biologinio pagrindo savaiminės reprodukcijos nedidelis skraidantis kūnas, tinkamas patikimam užprogramavimui grįžti į reikiamą vietą…“ Šitaip šveicarų kariškiai apibūdina… Toliau skaityti „Atsakymai į „Kauno dienos“ skaitytojų klausimus apie geras prezentacijas“

10 „vaizdelių“, labiausiai NETINKANČIŲ skaidrėms

Toks jau mano darbas, kad prezentavimo mokymuose kasmet tenka peržiūrėti šimtus  PowerPoint prezentacijų. Ir štai kokį netikėtą atradimą padariau: dažnai galima nuspėti, kokią iliustraciją pranešėjas parodys ekrane! Priežastis paprasta: daug kas naudoja labai panašius vaizdelius, kuriuos publika jau yra mačiusi ankstesnėse prezentacijose. Tokie „nueksploatuoti“ vaizdeliai kelia nuobodulį ir palieka prastoką įspūdį: „Kaip neoriginalu…“

Prisipažinsiu atvirai – kadaise ir man yra tekę naudoti vieną kitą tokios rūšies banalybę. Kodėl? Nes… Toliau skaityti „10 „vaizdelių“, labiausiai NETINKANČIŲ skaidrėms“

Iš prezentacijos DIAGRAMŲ galima išspausti daugiau

Tradicinės diagramos prezentacijų skaidrėse
Tradicinės diagramos prezentacijų skaidrėse jau nebeefektyvios

Blogoji žinia: pačių įvairiausių profesijų atstovai iš skirtingų miestų savo prezentacijose nuolat rodo vienodai nusibodusias diagramų kreives, stulpelius ir „blynus“ – kaip viršuje esančiame pavyzdyje.

Geroji žinia: prezentacijos skaidres su diagramomis galima perdaryti įdomiau – naudojantis ta pačia PowerPointo programa (ir nereikia būti nei dizaineriu, nei programuotoju). Toliau skaityti „Iš prezentacijos DIAGRAMŲ galima išspausti daugiau“

Prezentuok KITAIP: taisyklė „10 / 20 /30“ (PREZI)

Daugybė PowerPoint programos naudotojų nepasiekia gerų rezultatų todėl, kad jų prezentacijos (pateiktys) būna per ilgos ir nuobodžios.

Yra įvairių metodikų prezentacijas (ir ypač jų skaidres ekranui) kurti iš esmės kitaip. Pats paprasčiausias būdas, kuriuo savo rezultatus gali pagerinti 90 % visų prezentacijų autorių – pristatomas šioje prezentacijoje, sukurtoje su PREZI programa (beje, patarčiau pavyzdį peržiūrėti kompiuteryje, o ne išmaniajame telefone, nes telefonai būna skirtingai sukonfigūruoti ir ne visuomet gerai parodo PREZI galimybes).

Pusė visų lietuviškų prezentacijų pridaro daugiau žalos, negu naudos

Pirmą kartą atlikta apklausa, vertinanti lietuviškų prezentacijų kokybę. 2014-2015 m. interneto svetainės www.prezentavimas.lt iniciatyva buvo apklausti 609 įvairių profesijų dirbantieji iš skirtingų Lietuvos vietovių: nuo reklamos vadybininkų iki gamybinių įmonių vadovų ir nuo mažų rajono miestelių iki didmiesčių gyventojų. Apklausoje galėjo dalyvauti tik tie žmonės, kurie profesinėje veikloje nuolat mato kitų sukurtas prezentacijas. Apklausos dalyvių buvo paprašyta nurodyti, kiek procentų sudaro: 1) pačios blogiausios matytos prezentacijos (neaiškios, neįdomios, nuobodžios ir net migdančios); 2) vidutinės prezentacijos (nieko ypatingo, tačiau bent jau įmanoma suprasti, kas norėta pasakyti); 3) pačios kokybiškiausios iš visų matytų prezentacijų (tokios, apie kurias norisi papasakoti kitiems ir kurias prisimeni net po keleto metų). Suskaičiavus aritmetinį vidurkį, gauti tokie rezultatai: 47 % visų prezentacijų tuščiai švaisto ir pranešėjo, ir klausytojų laiką (blogiausios prezentacijos), 37 % prezentacijų yra pakenčiamos kokybės (vidutinės), ir tik 16 % – vertos publikos komplimentų (pačios kokybiškiausios). „Tas darbuotojas, kuris visą dieną lošia kortomis, darbdaviui yra mažiau nuostolingas, negu tas, kuris gauna atlyginimą už tai, kad kuria nevykusią prezentaciją, su ja pasirodo pas klientus ar partnerius ir gadina įmonės reputaciją“, – apklausos rezultatus savaitraščiui „Verslo žinios“ komentavo prezentacijų ekspertas ir knygos „Prezentacija kitaip, arba pamirškite migdančias skaidres“ autorius Arturas Laskauskas. Eksperto manymu, publika prezentacijas vertintų palankiau, jei pranešėjai nepiktnaudžiautų skaidrėmis: „9 iš 10 pranešėjų yra paprasčiausi tekstinių „PowerPoint“ skaidrių perjunginėtojai, balsu pakartojantys ekrane rodomą tekstą. Tai yra lygiai taip pat nepatrauklu, kaip nuėjus į kiną, ekrane vietoj filmo pamatyti vien scenarijaus tekstą, verčiamą lapas po lapo. Šiuolaikinė publika nori, kad ir per prezentacijas būtų įdomu. Bėda ta, kad daugeliui darbuotojų nebuvo progos pasimokyti kalbėti ne bet kaip, o būtent įdomiai. Todėl ir bandoma pasislėpti už skaidrių“. Prieš keletą metų prezentacijų tyrimą atliko JAV žurnalas „Wall Street Journal“: net 84 % visų prezentacijų buvo įvertintos kaip nuobodžios, tik 3 % – nepriekaištingos. Vokietijoje 2012 m. atlikus pirmąjį prezentacijų kokybės tyrimą, prie pačių kokybiškiausių buvo priskirta vos 4 % visų prezentacijų.

 

Garsioji taisyklė „7 %, 38 %, 55 %“ tėra tik MITAS

Įvairiausioje literatūroje dažnai kartojamas, neva, mokslinis teiginys – kad per prezentacijas 55 % poveikio publikai daro pranešėjo kūno kalba, 38 % –  jo balso intonacijos, ir tik 7 % – pasakyti žodžiai (t. y. turinys arba tekstas). Trumpiau tariant, kai kas teigia, kad neverbalinė žinios dalis per prezentacijas esanti svarbesnė už verbalinę. Jei susidūrėte su šia vadinamąja „7, 38, 55 procentų taisykle“ – PAMIRŠKITE ją. Prezentacijų atveju ji absoliučiai… klaidinanti.

Nuotraukoje – amerikiečių psichologas Albertas Mehrabianas iš Kalifornijos universiteto. Didysis nesusipratimas ir prasidėjo po to, kai būtent šis mokslininkas 1967 m. paskelbė savo studiją apie tarpasmenybinę komunikaciją, iš kurios ir kilo vadinamoji „7, 38, 55 procentų taisyklė“ (kad žmonių bendravime daugiau negu 90 proc. tariamai lemia kūno kalba ir balsas).

Svarbiausia tai, kad pats A. Mehrabianas… to niekada nesakė. Jis nagrinėjo tik tuos atvejus, kai eksperimento dalyvių sakomi žodžiai reiškė vieną, o jų intonacijos ir kūno kalba bylojo visai kitką. Profesoriui A. Mehrabianui rūpėjo, kiek jausmai patvirtina arba paneigia sakomą tekstą (pvz., neįtikina tas, kuris abejingu balsu ir žiūrėdamas į lubas sako „Taip, taip, myliu tave“). Po studijos paskelbimo prabėgus daugeliui metų, A. Mehrabianas savo interneto svetainėje piktinasi, kad jo teiginiai išimami iš konteksto ir suabsoliutinami tarsi galiotų visoms sritims, įskaitant ir prezentacijas. Tai tipiškas pavyzdys, kai pirminė mokslininko mintis klaidžioja visiškai iškraipyta.

 

Jeigu taisyklė visgi galiotų ir prezentacijoms…

Pagalvokime logiškai: jeigu vadinamoji „7, 38, 55 proc. taisyklė“ tikrai galiotų per prezentacijas – būtų beveik visiškai nesvarbu, ką sakyti. Tuomet niekas nebesivargintų šlifuoti prezentacijos tekstą, parinkinėti argumentus, statistiką, pavyzdžius ir t. t. Būtų paprasčiau priešais publiką statyti ne savo darbuotoją, o pasamdytą žavią aktorę, kuri užburtų visus prezentacijos klausytojus savo seksualiomis intonacijomis – net jei sakytų: „Nepirkite šio naujo gaminio, nes jis yra visiškas šlamštas“. Kolkas man nežinomas nei vienas atvejis, kai pagal šitokį receptą pravesta prezentacija būtų nurungusi konkurentus ir laimėjusi konkursą. Dėl vienintelės priežasties: publika nėra kvaila.

Esu peržiūrėjęs šimtus prezentacijų skirtingomis kalbomis. Geriausiose jų visuomet pirmiausia būna geras pasakojimas – taigi pirmiausia stiprus tekstas. Kai tekstas gerai paruoštas, prezentacijos autorius automatiškai turi daugiau pasitikėjimo savimi, o publika tą jaučia. Kompetencijos nesuvaidinsi, nes klausytojai su malonumu demaskuos temos neišmanantį pranešėją, kai po prezentacijos užduos klausimų.

Tad tobulinti prezentacijos tekstą tikrai verta (kaip tai daroma profesionaliai, mokoma seminaruose „Garantuotos kokybės prezentacija“).

Jus taip pat gali sudominti: Kiek per prezentaciją svarbi kūno kalba

.

Kiek per prezentaciją svarbi kūno kalba

Kaip manote, kuriai temai skiriu MAŽIAUSIAI laiko, kai vedu seminarus „Garantuotos kokybės prezentacija„? Ta mažiausiai nagrinėjama tema – pranešėjo kūno kalba. Galite nustebti: kodėl? Nejaugi kūno kalba per prezentaciją visai nesvarbi?

Prisiminkime vieną įdomesnių kūno kalbos tyrimų.

 

Žvalgybininkų eksperimentas

Didžiausia pasaulyje žvalgybos tarnyba NSA (JAV Nacionalinio saugumo agentūra) yra atlikusi eksperimentą su 300 baudžiamųjų bylų, kurios tuo metu jau buvo iki galo išnagrinėtos. Tai štai, buvo sudarytos keturios tardytojų grupės. Tie tardytojai buvo iš kito regiono ir nežinojo, kuo baigėsi tos baudžiamosios bylos. Visų tardytojų buvo paprašyta pasakyti savo nuomonę: kurie iš 300 įtariamųjų sako tiesą (t. y. šneka ĮTIKINANČIAI), o kurie meluoja (t. y. per apklausas šneka NEĮTIKINANČIAI).

Eksperimento metu pirmoji tardytojų grupė gavo tik garso įrašus ir tardytojai vien girdėdami įtariamųjų kalbą turėjo susidaryti įspūdį – meluoja kalbėtojas, ar nemeluoja.

Antroji tardytojų grupė gavo filmuotą videomedžiagą be garso: jie matė, kaip įtariamieji kalba, bet negirdėjo jų balso.

Trečioji grupė ir matė, ir girdėjo įtariamųjų apklausas (buvo ir garsas, ir vaizdas).

Ketvirtoji grupė gavo filmuotą apklausų videomedžiagą su garsu ir jai papildomai dar pateikė visus bylos dokumentus.

Eksperimento rezultatai: vien pagal garso įrašus (t. y. pagal įtariamųjų žodžius ir intonacijas) pirmoji grupė 55 atvejais iš 100 teisingai nustatė: štai šie įtariamieji kalba įtikinamai ir nemeluoja, o štai šie – meluoja. Antroji grupė (vertinusi vien pagal apklausos videomedžiagą be garso) teisingai įvertino 65 % visų atvejų. Tie tardytojai, kurie ir girdėjo, ir matė įtariamųjų apklausas, neklysdami nurodė 85 % meluojančių ir nemeluojančių įtariamųjų.

NSA ekspertas Morganas Raitas tyrimo rezultatus komentavo taip: „Kai sprendžiame, ar kalbėtojas įtikina, ar ne, daug lemia ir kūno kalba. Ji išduoda – ar žmogus meluoja, ar ne. Kai žmogus praneša informaciją, kuria jis pats netiki (arba jis iškart žino, kad ta informacija yra melaginga) – aplinkiniai tą gali pastebėti pagal kūno kalbą.“

 

Žvalgybininkų pamoka prezentacijų autoriams

Morganas Raitas po šio eksperimento yra padaręs aukso vertės įžvalgų, kurios praverčia prezentacijų autoriams ir pranešėjams: „Jeigu patys netikite savo žodžiais, jūsų judesiai bus nerangūs ir nenatūralūs. Jokie patarimai nepadės nuslėpti neatitikimo tarp jūsų žodžių ir gestų (na, nebent jūs esate spec. mokymus praėjęs slaptasis superagentas). Jeigu jūs netikite tuo, ką kalbate, jums nepavyks priversti savo kūną elgtis taip, tarsi jūs tikėtumėte savo žodžiais“.

 

Kokius policininkus ir pranešėjus skriaudžia dažniausiai?

FTB, amerikiečių nusikaltimų tyrimų tarnyba, išstudijavo atvejus, kai buvo užpulti arba apšaudyti policininkai. Atliekant šią analizę, buvo apklausti ir būtent tie nuteistieji, kurie buvo užpuolę policininkus. Nuteistieji pripažino, kad prieš priimdami sprendimą, jie įvertindavo konkretaus policininko išvaizdą: ar jis pasitempęs, ar pasitikintis savimi, o gal priešingai – pasimetęs, susigūžęs, sukantis žvilgsnį į šalį ir kalbantis neryžtingu tonu. Pagal tai nusikaltėliai susidarydavo įspūdį – ar lengva bus su policininku susidoroti.

Skirtingai nuo policininko, per prezentaciją pranešėjas nerizikuoja savo gyvybe ir sveikata. Bet ir vienas, ir kitas būna atidžiai stebimi. Pranešėjas nuolat „skenuojamas“ – kaip jis kalba, kaip vaikšto, kaip atrodo.

Nenoriu atimti duonos iš kolegų, kurie veda kūno kalbos ir aktorystės seminarus tiems, kas sako viešas kalbas, bet netikiu, kad kas nors gali išmokyti „teisingos kūno kalbos“ per prezentaciją. Streso sąlygomis stovėdamas prieš publiką pranešėjas vargu ar prisimins, kaip „taisyklingai“ laikyti rankas, kaip stovėti ir pan. Pasitikėjimo savimi nesuvaidinsi. Pasitikėjimas savimi įmanomas tik tada, kai išmanai savo prezentacijos temą ir esi gerai pasiruošęs, kai žinai, ką sakysi, t. y. kai gerai paruoštas prezentacijos turinys (aiški pagrindinė mintis, logiškai suformuluoti pagrindiniai teiginiai ir juos patvirtinantys argumentai, pavyzdžiai, istorijos ir kt.).

Štai todėl pusę seminarų laiko skiriu būtent stipriam pranešimo turiniui – kad klausytojams būtų aišku ne tik tai, nori pasakyti prezentacijos autorius, bet ir tai, KODĖL klausytojai turėtų patikėti pranešėjo žodžiais. Klausytojai pastebės ir kūno kalbą, bet – priešingai paplitusiam mitui – ji nėra svarbesnė ar ilgiau prisimenama už prezentacijos turinį (daugiau apie tai: Garsioji taisyklė “7 %, 38 %, 55 %”). Kai turinys stiprus, kai patį pranešėją uždega jo prezentacijos tema – kūno kalba automatiškai gausis įtikinanti.

Kaip kuriamas stiprus prezentacijos turinys? Šito galima išmokti seminaruose arba perskaičius knygą „Prezentacija kitaip, arba pamirškite migdančias skaidres“.